Šerbūro lietsargiai

The Umbrellas of Cherbourg

1959 m. Europos kiną užliejusios Naujosios bangos (pranc. La nouvelle vague) kūrėjams rūpėjo ekrane parodyti realybę. Tačiau Jacques‘as Demy, nuo vaikystės gyvenęs labai muzikalioje aplinkoje bei ypatingai žavėjęsis tuometiniais Holivudo miuziklais, pritarė Jean‘o Renoir‘o nuomonei, kad rodant gryną realybę prarandama dalis poezijos. Tad savo pirmajame ilgametražiame spalvotame filme jis pasistengė suderinti realybę ir svajonę. Sunkiai dėl lėšų trūkumo kurtas projektas pateisino visas režisieriaus į jį dėtas viltis – 1964 m. Kanuose apdovanotas Auksine palmės šakele (taip pat pelnė Didįjį technikos prizą ir OCIC apdovanojimą), 1965 ir 1966 m. buvo nominuotas Auksiniam gaubliui bei pelnęs penkias Oskaro nominacijas (tarp jų – ir geriausio filmo užsienio kalba kategorijoje) šis muzikinis filmas, kuriame nuo pradžios iki pabaigos dainuojama, ir nė viena frazė nepasakoma „normaliai“, tapo neabejotinu klasikiniu šedevru, nepavaldžiu laikui.

1957 m. lapkritis, Šerbūras, nedidelis lietaus merkiamas Prancūzijos uostas prie La Manšo sąsiaurio. Šešiolikmetė Ženevjeva (akt. Catherine Deneuve) padeda mamai darbuotis nuosavoje lietsargių parduotuvėje ir yra „neatšaukiamai ir amžinai“ įsimylėjusi dvidešimtmetį mechaniką Gi (akt. Nino Castelnuovo). Ženevjevos mamai poniai Emery (akt. Anne Vernon) tokie santykiai susižavėjimo nekelia – perspektyva tapti neturtingo garažo darbininko uošve jos visai nevilioja, jai labiau patiktų, kad Ženevjeva patrauktų kokio nors vaikino iš tos pačios socialinės klasės dėmesį. Tuo labiau, kad madam Emery finansinė padėtis tampa visai nekokia, kyla grėsmė prarasti parduotuvę. Nebeturinti kitos išeities madam nusprendžia lombarde užstatyti savo papuošalus. Lyg tyčia ten tuo pat metu pasisuka ir brangakmenių pardavėjas Rolanas Kasaras (akt. Marcas Michelis), kurį patraukia gal ne tiek madam Emery perlų vėrinys, kiek kaip nenušlifuotas deimantas spindinčios jaunutės Ženevjevos grožis ir tyrumas.

O Ženevjeva ir Gi taip įsimylėję, kad jau kuria vestuvių planus. Tačiau Alžyre vyksta karas ir Gi gauna šaukimą į kariuomenę – vestuves teks atidėti bent dvejiems metams. Ženevjeva lieja graudžias išsiskyrimo ašaras mylimajam ant peties, jie abu prisiekia mylėti vienas kitą amžinai amžinai amžinai, rašyti laiškus ir laukti. Praleidę kartu paskutinę naktį, jie išsiskiria Šerbūro traukinių stotyje. Taip baigiasi pirma iš trijų filmo dalių.

Kuo šis, iš pirmo žvilgsnio neįmantraus siužeto filmas, sugebėjo pavergti ne tik žiūrovų ir kritikų auditorijas bei įgyti atsparumą laikui? Visų pirma tai lemia tinkamai sudėlioti akcentai. Tai filmas apie ištikimybę bei būtinybę rinktis tarp svajonės (idealo) ir realybės. Svajonės ir realybės tema ryški visame filme ir vertinant daugelį jo aspektų. Jacques‘as Demy kūrė dramą (melodramą), tačiau įvilkęs ją į muzikinio filmo formą, kuri pati savaime užduoda linksmą ir pakilų toną, sugebėjo nesubanalėti ir nenusaldinti visos juostos. Ryškios filmo spalvos (ypač interjerai) kuria natūralų kontrastą su miestu, tokiu, koks jis yra – t.y. Šerbūras, kuris egzistuoja tik filmo kūrėjų fantazijoje, susitinka ir įsilieja į tikrąjį Šerbūrą.

Antra – apgalvoti filmo personažai. Jacquesas Demy sugeba gana „taupiai“ išsisukti. Be jau minėtų Ženevjevos ir Gi, Ženevjevos mamos madam Emery, Rolano Kasaro, dar paminėtina sena ir ligota Gi teta Eliza, kuri jį užaugino, ir ją slauganti jauna mergina Madeleina. Visi šie personažai reikalingi ir užimantys savą vietą filmo siužete. Labiausiai išplėtotas, be abejo, jaunosios Ženevjevos vaidmuo. Trapi ir melancholiška, tačiau kartais sugebanti nepaisyti mamos draudimų ir išsmukti pasimatyti su Gi. Vėliau būtent ji yra priversta brutaliai apsispręsti tarp svajonės ir realybės. Gi personažas truputį evoliucionuoja – iš nerūpestingo įsimylėjėlio jis tampa kiek irzliu ir agresyvoku tipu. Madam Emery yra grakšti, elegantiška, bet valdinga, tačiau neabejotinai Ženevjevos atžvilgiu jaučianti tik motinišką meilę – gal todėl ji taip linkusi persergėti savo mieląją dukrelę, kurią vis dar mato kaip mažą mergaitę. O štai brangakmenių pardavėjo Rolano Kasaro, atitinkančio ponios Emery tobulo žento idealą, personažą Jacques‘as Demy „pasiskolino“ iš kito savo filmo „Lola“, ir tą beveik tiesmukai pasako: Rolanas Kasaras prisipažįsta kadaise mylėjęs moterį, vardu Lola, o šią jo frazę palydi atitinkamas kadras. Tik „Šerbūro lietsargiuose“ Rolanas Kasaras jau kitoks negu „Loloje“ – ten buvęs kiek bohemiškas melancholiškas jaunuolis, čia jis tampa galantišku ir elegantišku buržua.

Trečia, žinoma, muzika. Jacques‘ą Demy su Micheliu Legrandu 1960 m. supažindino Jacques‘o žmona, taip pat Naujosios bangos režisierė Agnes Varda ir jis pasidalijo su kompozitoriumi savo idėja apie muzikinį filmą. Vėliau jie ne kartą bendradarbiavo, buvo net vadinami kūrybos broliais. Tai, ką sukūrė Michelis Legrandas filmui „Šerbūro lietsargiai“ yra tiesiog nenusakoma – būtina išgirsti. O pagrindinis refrenas, pasikartojantis vienuolika kartų, įgarsina tiek širdį draskančią išsiskyrimo sceną, tiek vainikuoja filmo finalą. Muzika, be abejo, šiame filme yra beveik išimtinai ekstradiagetinė.

Ketvirta – spalvos! Taip, šis filmas yra delikatesas ne tik klausai bet ir akims. Filme dominuoja ryškios, aiškios, „švarios“ spalvos, be atspalvių ir be niuansų – jei raudona – tai raudona, jei žalia – tai žalia, be jokių interpretacijų. Nors ryškios spalvos vėliau ir susilaukė kritikos, tačiau jomis Jacues‘as Demy sugeba labai daug ką pasakyti. Raudona simbolizuoja aistrą, mėlyna – tyrą ir nekaltą Gi ir Ženevjevos meilę, tetos Elizos namuose – Gi erdvę, madam Emery bute – tai Ženevjevos kambario spalva. Rausva – tai svajonės ir gal šioks toks naivumas, žalia – priešingai, realybė. Geltona, kuri supa Gi ir Ženevjevą, išsiskyrimo vakarą kavinėje – neištikimybę. Šios ryškios spalvos, kaip jau minėta, padeda pabrėžti kontrastą tarp įsivaizduojamo ir realaus Šerbūro. Beje, bene daugiausia filmo lėšų atsiėjo būtent sienų apmušalams.

Šis filmas tapo pirmuoju dideliu debiutu vėliau tikra prancūzų kino ikona tapusiai Catherine‘ai Deneuve. Ženevjevos Emery vaidmuo nulėmė ne tik sėkmingą jos karjerą, bet ir tapo bendradarbiavimo su Jacques‘u Demy pradžia – savotiška režisieriaus mūza tapusi Deneuve vėliau vaidino Demy filmuose „Panelės iš Rošforo“ („Les demoiselles de Rochefort“, 1967 m.), „Asilo oda“ („Un peau d‘âne“, 1970) ir kituose. Gi vaidmuo patikėtas italui Nino Catelnuovo, atlikusiam nedidelį vaidmenį Luchino Visconti filme „Rokas ir jo broliai“ („Rocco e i suoi fratelli“, 1960 m.). Visą laiką žavėjęsis Danielle Darrieux, Jacques‘as Demy labai norėjo jai pasiūlyti madam Emery vaidmenį, tačiau dėl riboto filmo biudžeto minties kviesti tokią žvaigždę kaip Darrieux teko atsisakyti. Todėl madam Emery vaidmeniui pasirinkta mažiau žinoma Anne Vernon. Rolano Kasaro vaidmenį, kaip ir filme „Lola“ atlieka Marcas Michelis. Filmo finansuotojų pageidavimu, Madeleinos vaidmeniui pasirinkta vokiečių aktorė Ellen Farner. Tačiau problemų dėl tarties nė vienam aktoriui nekilo – visi personažai yra visiškai dubliuoti kitų atlikėjų balsų (nei vienas aktorius nešneka, t. y. nedainuoja, savo balsu). Muzikinio filmo specifika, kai viskas vien dainuojama, atėmė iš aktorių galimybę emocijas reikšti balsu ir intonacija. Vos vienas kitas sušukimas, bet ir tie patys išsitenkantys melodijos ir ritmo rėmuose, reikalauja iš aktorių ieškoti kitokių ekspresijos būdų. Paradoksalu, tačiau tokiu būdu muzikinis filmas priartėja prie nebyliojo kino, kuriame aktoriai neturėjo galimybių balso naudoti kaip išraiškos priemonės.

Muzikinio filmo specifika lemia ir kameros judėjimą bei kadrų ilgį. Dominuoja ilgi kadrai – tol kol tęsiasi muzikinė frazė. Kamera sekioja paskui personažus, taip suteikdama kai kurioms scenoms papildomos prasmės. Be to, Jacques’as Demy daug kur naudoja veidrodžius, taip sukurdamas dvigubos realybės efektą.

Nuo vaikystės sinefilu buvusio Jacques‘o Demy kūrinyje „Šerbūro lietsargiai“ gausu citatų ir nuorodų į kitus filmus. Jau minėtas jo paties „Lola“ apsireiškia ne tik pasiskolintu personažu, bet ir kadru, turinčiu priminti šį filmą žiūrovams. Filmo formatas ir pavadinimas „Šerbūro lietsargiai“ (tai, beje, vienintelis atvejis, kai žodis „lietsargis“ toleruotinas ir nekeistinas žodžiu „skėtis“, nes kitaip nebeliktų subtilios sąsajos su lietumi), be abejo, įkvėpti 1952 m. Stanley Doneno ir Gene‘o Kelly miuziklo „Dainuojantys lietuje“ („Singin‘ in the Rain“). Duoklė Jean‘ui Cocteau, kurio darbais Jacques‘as Demy taip pat labai žavėjosi – ne einantys, o tiesiog „slystantys“ Gi ir Ženevjeva (aliuzija į Jeano Cocteau „Gražuolę ir pabaisą“ („La belle et la bête“, 1946 m.)). Beje, su pačiais „Šerbūro lietsargiais“ vėliau labai gražiai „susikalba“ Christophe‘o Honoré „Meilės dainos“ („Les chansons d‘amour, 2007 m.), pasirinkęs tokį patį suskirstymą į tris segmentus „Išsiskyrimas“, „Be tavęs“ ir „Sugrįžimas“.

Filmas „Šerbūro lietsargiai“ – ryškiomis spalvomis ir nepamirštama muzika papuošta jausminga istorija, puikiai derinanti svajonę ir realybę, estetiškai ir ypatingai kinematografiškai parodo jų kontrastą. Tai filmas, kurio kuriama drama galbūt net sugraudins, o subtilus humoras, kartais praslystantis tarp dainuojamų eilučių, – gal privers šyptelti. „Šerbūro lietsargiai“ – ypatingas reginys, kurio pasakojamą istoriją įspūdingas garso takelis sustiprina, paryškina ir įspaudžia į atmintį.

9.5
Recenzijos autoriaus įvertinimas:
Scenarijus
8.0
Režisūra
10
Kinematografija
10
Garso takelis
10
Techninė pusė
10
Aktoriai
9.0
* - Techninėje pusėje vertiname: specialiuosius efektus, montažą, dekoracijas, garso montažą, 3D.

Rašyti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti * Žiūrėti komentavimo taisykles