Sugrąžinti „Klyksmą“ praėjus dešimtmečiui po paskutiniojo filmo atrodė kaip gera idėja. Siaubo žanras per tą laiką gerokai pasikeitė ir visa tai buvo galima įtraukti į serijai būdingus meta-komentarus, ką perdirbinys sėkmingai ir padarė. Bet iškart po jo sėkmės staigiai per metus susukti tęsinį jau skamba nebe taip patraukliai. Juokeliai apie franšizės melžimus ir pasipelnymus iš paskubėtų tęsinių rašosi savaime. Bet nepaisant labai greitos produkcijos, tęsinys išlaiko serijos kokybės kartelę, kad ir nepateikdamas didelių naujovių ilgalaikėje serijoje. „Klyksmas 6“ yra tiesiog daugiau to paties, kas nėra taip ir blogai.
Siužetas
Po paskutiniojo filmo įvykių sesės Samanta (Melissa Barrera) ir Tara (Jenna Ortega) padarė tai, ko siaubo žanro herojai niekada nedaro – nešdinosi lauk iš Vudsboro ir pradėjo naują gyvenimą Niujorke. Bet miestą pradeda terorizuoti dar vienas žudikas su vaiduoklio kauke ir taikosi tiesiai į pagrindines herojes. Veikėjoms vėl teks savo draugų ir pažįstamų rate ieškoti dabartinio skerdiko.
Filmas
Iš esmės galima tiesiog nukopijuoti praeitų metų „Klyksmo“ apžvalgą ir ji čia daugmaž tiks. Šeštasis filmas turi užuominų į kažkokias naujoves, bet jos nėra labai išpildytos. Pavyzdžiui, vietos pakeitimas iš Vudsboro miestelio į Niujorką yra išnaudojamas sukurti pavienes įdomesnes veiksmo scenas, bet istorijai tai neturi rimtos įtakos. Taip pat, tai yra pirmasis filmas, kuriame nepasirodo pagrindinė herojė Sidnė Preskot. Aktorė Neve Campbell nebuvo patenkinta jai paskirtu atlyginimu, pasak jos, neatitinkančiu į šią franšizę jos įdėto indėlio, ir pasitraukė iš serijos (arba tik iš šio filmo, gal kitąkart derybos bus sėkmingesnės). Bet kokiu atveju, Sidnė yra išrašoma iš istorijos labai paprastai ir nors čia dar pasirodo paskutinė originalaus trejeto herojė Geilė Weathers nelabai reikšmingam vaidmeniui, senieji veikėjai jau nebeturi didelės svarbos. Užtat jei praeitame filme serijos naujokai turėjo būti prislopinti senbuvių, kad patenkintų perdirbinio taisykles, dabar „Klyksmas“ pilnai priklauso jiems. Iš smagių veikėjų sudaryta naujoji komanda parodo, kad gali patys tempti ilgalaikę seriją.
O toliau reikalai tie patys. Vėl yra žudikas arba žudikai su vaiduoklio kauke kažkaip susiję su pagrindiniais herojais ir praeitais filmais. Vėl nereikšmingi ir kartais kažkiek reikšmingi veikėjai miršta tuo pačiu scenarijumi: vietovė staiga ištuštėja, žudikas garsiai iššoka, auka trumpam atsikovoja ir bando pabėgti, bet vis tiek pabaigoje gauna peilį. Vėl bandoma nuslėpti jo tapatybę paverčiant kiekvieną veikėją įtariamuoju iki dramatiško atskleidimo ir labai painaus plano nupasakojimo. Klasiškas „Klyksmas“ ir su šeštu filmu jau pabodęs. Buvo galima tikėtis, kad režisieriai Matt Bettinelli Olpin ir Tyler Gillett, parodę praeitais metais, kad gali sukurti tą klasišką „Klyksmą“, su tęsiniu leistųsi gerokai nukrypti nuo jau penkis kartus rodytos istorijos ir tikrai nustebintų ilgalaikius gerbėjus. Yra keletas smagių staigmenų, bet jos trumpalaikės ir stipriai neišjudina nusistovėjusios formulės. Papildomai jaučiamas išskirtinio serijos bruožo sumenkėjimas. „Klyksmas“ visada mėgo pasišaipyti iš siaubo žanro klišių bei madų, įtraukdamas jas į savo meta-naratyvą. Po dešimtmečio pauzės sugrįžęs praeitų metų perdirbinys į siužetą įdėjo pakitusias tendencijas kaip protingesnius žanro filmus ir toksiškas fanų bendruomenes, bet tęsinys kažkokių temų šia prasme neturi ir apsiriboja paviršutiniškais juokeliais.
Bet „Klyksmas“ toliau išlieka tvirtai sukaltas siaubo filmas. Lengvas humoras primena, kad nereikia į viską žiūrėti rimtai, bandyti atspėti žudiką irgi yra savotiška pramoga, smurto scenos patenkinančiai žiaurios ir pateikiami keli įsimenantys bei įtampos kupini segmentai. Istorija yra labiau orientuota į ilgalaikius serijos gerbėjus, kurie žino praeitų filmų siužetus ir čia ras daugybę paminėjimų į juos, bet veikėjai dar patys atpasakoja tuos įvykius tiek, kad visiški naujokai nebūtų labai pasimetę. Jei reikia paprastos ir lengvos pramogos, „Klyksmas“ vis dar yra solidus pasirinkimas.
Išvada
Naivu manyti, kad čia yra pabaiga. Su sėkmingais finansiniais rezultatais tikrai galima tikėtis septintojo „Klyksmo“, atkartojant kasmetinius originalios trilogijos išleidimus. Pateikdamas iš esmės tokį patį reginį šeštą kartą be rimtesnių naujovių ar serijai būdingų meta-komentarų, „Klyksmas“ jau rodo nusidėvėjimą, bet kol viskas dar susižiūri smagiai ir kokybiškai, galima tai atleisti. Tarp nesaikingai melžiamų franšizių būna daug blogesnių atvejų.
