Britų režisierius Matthew Vaughnas kino industrijoje sukasi jau du dešimtmečius. Režisieriaus darbo pirmą kartą paragavo prieš daugiau nei dešimt metų. Jo darbų sąraše darbai su garsiais ir talentingais aktoriais, didelio biudžeto projektais. Tačiau vieno dalyko iki šiol Matthew Vaughnas dar nebuvo išbandęs. Nors du jo režisuoti darbai sulaukė antrųjų dalių, pats režisierius niekada nėra režisavęs tęsinio. Esi jaunas kol yra pirmų kartų? Pirmą kartą, kai M. Vaughnas grįžta į režisieriaus kėdę tęsiniui, galime įvertinti dabar, kai kino teatruose rodomas „Kingsman. Aukso ratas“ (angl. „Kingsman: The Golden Circle“).
Trumpai apie siužetą
Kai pasauliui iškyla nauja grėsme – didžiausias pasaulyje narkotikų kartelis „Aukso ratas“ ir jo psichopatė vadovė Popi Adams (akt. Julianne Moore) – britų šnipų tarnybos „Kingsman“ agentui Egsiui (akt. Taronas Egertonas) reikės ieškoti pagalbos. Ir tą pagalbą jis ras iš už Atlanto, kur įsikūrusi gal ne tokia rafinuota, tačiau tokia pat efektyvi amerikiečių šnipų tarnyba „Statesman“.
Antros dalies vargai
Kad ir kaip būtų banalu ir šiek tiek nesinorėtų, šį filmą reikia palyginti su jo pirmtaku, 2013 metais pasirodžiusia juosta „Kingsman. Slaptoji tarnyba“ (angl. „Kingsman: The Secret Service“). Pažvelgus iš arčiau, „Aukso rato“ diagnozė aiški – tęsinio sindromas.
Pirmoji „Kingsman“ dalis atsirado lyg ir iš niekur. Niekas per daug jos nelaukė, niekas per daug ja nesidomėjo, tad ir lūkesčių daug kas didelių ir neturėjo. Filmas dalį žiūrovų ir kritikų teigiamai nustebino, tad toks netikėtai atsiradęs kokybiškas pramoginis filmas sulaukė daug pagyrų. Galbūt pirmoji „Kingsman“ dalis būtų sulaukusi mažiau susižavėjimo, jei prieš jos pasirodymą filmas būtų gavęs daugiau žiniasklaidos ar kino gerbėjų dėmesio. Bet yra kaip yra, šmaikštus, brutalus, bet tuo pat metu ir stilingai rafinuotas projektas sulaukė daug meilės.
Antrasis filmas „Aukso ratas“ jau yra kitokioje situacijoje. Jeigu iš „Slaptosios tarnybos“ niekas nieko nesitikėjo, tai „Kingsman“ tęsiniui žiūrovai turėjo nemažų lūkesčių. Juos kėlė ir jau mūsų aptartas faktas, jog tai pirmas Matthew Vaughno režisuotas tęsinys.
Galima sakyti, kad filmas iš dalies pateisina į jį dėtas viltis, tačiau šiek tiek ir nuvilia. „Aukso ratas“ yra kokybiškai sukonstruota veiksmo komedija, su smagiu siužetu, efektingomis veiksmo scenomis, gerai panaudotu garso takeliu. Jeigu neieškotume didelių priekabių, tai filmas yra tame pačiame kokybiniame lygmenyje kaip ir jo pirmtakas.
Jo neištinka kito M. Vaugno darbo „Ateik čia arba gausi į dūdą“ (angl. „Kick-Ass“) likimas. Pirmoji dalis buvo patikėta M. Vaughnui ir jei vardintume teigiamas filmo savybes, jos praktiškai sutaptų su „Kingsman. Slaptosios tarnybos“. „Kick-Ass“ tęsinio režisieriaus kėdę M. Vaughnas apleido ir liko tik juostos prodiuseriu. Rezultatas gavosi tikrai nekoks. Antroji „Kick-Ass“ dalis stokojo kokybiško humoro ir stilingai pateiktų kovos scenų, pats siužetas taip pat nebuvo ypatingai „kabliuojantis“.
„Kingsman“ atveju taip nėra. Antrasis filmas taip drastiškai nenugarma į bedugnę, išlaiko daugmaž visas gerąsias savybes ir leidžia mums mėgautis smagiu pramoginiu kinu.
Tačiau „Aukso ratas“ taip pat mums nepateikia nieko naujo ar kažko labai originalaus. Jeigu labai hiperbolizuojant, tai čia ta pati pirmoji dalis, tik pakeistos vietovės, veikėjų vardai ir pagrindinio antagonisto lytis.
Pirmojoje dalyje buvome supažindinami su šnipų tarnyba. Dabar vėl esame supažindinami, tik šį kartą Jungtinėse Valstijose. Pirmojoje dalyje piktadariai pasiuntė pasulį į visuotinę paniką. Antrojoje dalyje tas pats. Abiejose dalyse pagrindinis blogietis yra nežmoniškai turtingas, kiek keistokas ir ekscentriškas, o pagrindinis jo smogikas turi neįprastą savybę (pirmojoje dalyje ašmenys vietoj kojų, šįkart – robotinė ranka).
M. Vaughnas nesiima jau metų metus naudojamo herojaus kelionės kanono. Jis imasi savo paties formulės ir tikisi, kad tai dar kartą suveiks. Suveikia, bet tik iš dalies. Atmetus visus techninius, vizualinius bei stilistinius aspektus, siužeto prasme „Aukso ratas“ yra prieš ketverius metus metus matytas filmas. Tad iš dalies galima nusivilti.
Stilinga smurto fiesta
Tačiau iš dalies galima ir džiaugtis! M. Vaughnas jau ne pirmą kartą įrodo, kad puikiai pasakoja istoriją vaizdais. Jo savitą stilių galima justi beveik visuose jo kūrybos darbuose, o išpuoselėtas smurto pateikimas, užgimęs „Kick-Ass“ laikais, ateina iki mūsų dienų.
„Aukso ratas“ mus vėl džiugina puikiomis kovų scenomis, kuriose susilieja efektinga choreografija, specialieji efektai, kameros darbas ir tinkamai parinkta muzika. Visi sraigteliai sukasi tobulai, tad veiksmas vėl tampa „Kingsman“ pasididžiavimu.
„Aukso ratas“ yra žiauresnis ir brutalesnis už pirmąją dalį, o humoras, nukreiptas į šią filmo pusę, dar juodesnis. Tikrai atsiras žmonių, kuriems tokia kūrėjų nejautra yra pasibaisėtina, tačiau sekantiems M. Vaughno kūrybą ar „Kingsman“ seriją netikėtumų nebus.
Nors efektingų ir juokingų scenų „Aukso ratas“ turi apsčiai, iki visiško triumfo kažko pritrūksta. „Slaptojoje tarnyboje“ scena bažnyčioje buvo visiškas absurdo, humoro ir smurto mišinio olimpas. Šiame darbe tokios stilistiškai pateiktos beprotybės ekstravaganzos pritrūko.
Žvilgsnis giliau
„Kingsman“ filmai nėra tik eilinė pramoga kine, kurią gali žiūrėti kramsnodamas spregėsius, karts nuo karto žvilgtelėdamas į išmanųjį ar pasakydamas šalia sėdinčiam draugui kokį lėkštą juokelį. Šie filmai, nors ir yra sukurti pramogai, nagrinėja temas, kurias lengvojo pobūdžio filmai dažniausiai apeina.
Dažniausiai šio žanro filmuose nagrinėjamos drąsos, draugystės ir panašios temos. Ir nors „Kingsman“ šių temų neapleidžia (Egsio ir Hario draugystė yra viena esminių „Kingsman“ dalių), pagrindinės siunčiamos žinutės ar nagrinėjami dalykai nėra tokie banalūs.
Jeigu pirmoji dalis ganėtinai įdomiai pažvelgė į žmonių priklausomybę nuo šiuolaikinių technologijų ir savo gyvenimo patikėjimą joms, tai antroji „Kingsman“ dalis pažvelgia į vieną baisiausių priklausomybių iš kito kampo.
„Aukso rato“ organizacija pasiunčia visus žmones, vartojusius bet kokią narkotinę medžiagą, į visišką paniką. Atrodytų, kad kartais filmo kūrėjai užima ganėtinai kontraversišką poziciją ir teisina narkomaniją. Radikalesni žmonės būtent tokią mintį gali išsinešti po seanso.
Tačiau daug labiau žiūrima į žmogaus pasirinkimo laisvę. Filme nevisiškai tiesiai, tačiau sakoma, kad nors žmogus ir priima blogą sprendimą, jis vis tiek yra žmogus. Ir jei jam reikia pagalbos, nesvarbu ką jis padarė, jį reikia gelbėti.
Filmo kūrėjai ganėtinai liberaliai pažvelgia į narkotikų vartojimą. Konservatyviau nusiteikę žiūrovai gali pasibaisėti. Tačiau nėra ko – „Kingsman“ kūrėjai neužsiima kvaišalų skatinimu. Jie akcentuoja laisvą žmogaus pasirinkimą ir galimybę klysti. Per ganėtinai absurdišką sprogimų ir besitaškančių kūnų prifarširuotą istoriją, kūrėjai žvelgia į vieną esminių žmogiškumo aspektų – teisę klysti.
Įdomus požiūris ir į Jungtinių Valstijų valdžią. Dažniausiai filmuose, o ypač tokio pobūdžio filmuose, esame įpratę matyti, kad JAV prezidentas yra vaizduojamas herojiškai arba mažų mažiausiai kaip padorus žmogus. Šiame filme aktoriaus Bruce‘o Greenwoodo įkūnytas Amerikos vadovas yra ganėtinai siauro mąstymo, egoistiška ir pasipūtusi asmenybė. Nieko neprimena?
Vardai ir veidai
Aktorių ansamblio pasirodymas buvo ganėtinai solidus. Taronas Egertonas jau pirmajame filme įrodė, kad turi pakankamai charizmos ir talento, kad būtų pagrindiniu filmo varikliu. Valas nenuleido kartelės bei puikiai pasirodė ir „Aukso rate“. Jo vyresnio partnerio Colino Firtho pasirodymas gal ir kėlė klausimų pirmojoje filmo pusėje, tačiau vėliau ir aktorius, ir jo vaidinamas Haris įsivažiavo. Šie du aktoriai turėjo neblogą tarpusavio chemiją, kuri galbūt iki galo neatsiskleidė „Slaptojoje tarnyboje“. O pabaigoje jų duetas šiek tiek priminė kitą savo srities profesionalų porą – Tommy‘į Lee Jonesą ir Willą Smithą iš prieš dvidešimt metų pasirodžiusių „Vyrų juodais drabužiais“ (angl. „Men in Black“). Patirties ir jaunatviško maksimalizmo mišinys, persmelktas humoru.
Pagrindinė juostos blogietė Julliane Moore taip pat pasirodė gerai, o jos vaidinama Popi Adams įsimins kaip miela, bet tuo pat metu negailestinga psichopatė. Šiek tiek gaila, kad po peržiūros apėmė jausmas, jog veikėjos potencialas nebuvo iki galo išpildytas.
Paminėjimo vertas ir Pedro Pascalis, daugeliui pažįstamas iš serialų „Sostų karai“ (angl. „Game of Thrones“) ar „Narkotikų prekeiviai“ (angl. „Narcos“). Jo įkūnytas Viskis turi šiek tiek princo Oberyno ar agento Penos žavesio, tačiau tai tikrai netikėtas amplua, kuriame pasirodo šis aktorius. Charizmatiškas pietietis iš Kentakio tikrai buvo pastebimas veikėjas.
Daugelis kitų žymių vardų ekrane pasirodė ganėtinai trumpai. Dėmesį atkreipti galima nebent į serą Eltoną Johną, kuris filme suvaidino save. Nors šis legendinis dainininkas tapo žaismingu elementu, įnešusiu į „Aukso ratą“ blizgesio ir absurdo, pastarojo kartais buvo per daug. Suprantama, kad seras vaidino fikcinę savo versiją, bet keletas jo pasirodymų privertė kilstelti antakį ir pasirodė kiek per daug nelogiški. Net ir tokiam filmui kaip „Kingsman“, kur logikos šiaip nėra ypatingai daug.
… ir pabaigai
„Kingsman. Aukso ratas“, deja, turi problemų, su kuriomis susiduria daugelis filmų tęsinių. Nors jis ir išlaiko geriausias savo pirmtako savybes, tačiau nepasiūlo nieko naujo nei siužetine, nei stilistinio pateikimo prasme. Tačiau, tai vis tiek yra kokybiško pramoginio kino pavyzdys ir laikas, praleistas kino salėje, nepraeis veltui. Jei jums patiko veiksmo, smurto, juodojo humoro ir savitos estetikos patiekalai, kuriuos ne pirmą kartą ruošia režisierius Matthew Vaughnas, „Aukso ratą“ jūs privalote pamatyti.
