Prancūzų režisierius Bruno Dumont gal ir nėra pats produktyviausias kino kūrėjas, tačiau kol kas septynių ilgametražių juostų autorius dirba labai kokybiškai. 1997 m. Kanuose už geriausią debiutą su filmu „Jėzaus gyvenimas“ („La vie de Jésus“) B. Dumont‘as apdovanotas „Auksine kamera“. Už filmus „Žmonija“ („L‘humanité“, 1999) ir „Flandrija“ („Flandres“, 2006) režisierius apdovanotas Kanų kino festivalio Didžiuoju žiuri prizu. 2011 m. jo filmas „Be šėtono“ („Hors Satan“) pristatytas Kanų kino festivalio „Ypatingo žvilgsnio“ programoje. Naujausias B. Dumont‘o darbas, pasakojantis apie tragišką prancūzų skulptorės ir grafikės Camille‘s Claudel likimą, dalyvavo Berlyno kino festivalio konkursinėje programoje.
1915 m., Avinjonas, Prancūzija. Į netoli šio miesto esančią psichiatrijos ligoninę paguldoma garsi prancūzų skulptorė Camille Claudel. Nors jautri ir palūžusi, ji turi daugiau privilegijų nei kitos šios įstaigos pacientės. Camille dėl dabartinės savo būklės kaltina buvusį meilužį, taip pat žinomą skulptorių Auguste‘ą Rodin‘ą – esą šis pavydėjęs jai talento ir vogė jos idėjas. Camille stengiasi įtikinti gydytojus esanti visiškai sveika ir trokšta kuo greičiau palikti slogias ligoninės sienas, tarp kurių vysta jos siela. Camille visas viltis deda į netrukus ją aplankyti turintį brolį Paulą ir su nekantrumu laukia jo vizito.
„Kamilė Klodel, 1915“ – tai liūdnas pasakojimas apie vienerius tragiško likimo prancūzų skulptorės Camille Claudel metus. „Nebūtina parodyti viso žmogaus gyvenimo, kad atskleistum tiesą. Tam užtenka vos kelių sekundžių“, sako režisierius ir yra visiškai teisus. Vienerių metų laikotarpio, vaizduojamo šiame filme, visiškai užtenka C. Claudel būsenai parodyti ir nubrėžti liniją, dalijančią jos gyvenimą į dvi dalis – prieš ir po.
Tiesa, B. Dumont, ėmęsis C. Claudel biografijos temos, nebuvo labai originalus – dar 1988 m. Bruno Nuytten režisuotas didelio pasaulinio ir nacionalinio pripažinimo sulaukęs filmas „Kamilė Klodel“ („Camille Claudel) su prancūzų kino žvaigždėmis Isabelle Adjani ir Gerare‘u Depardieu. Bet gal būtent todėl, kad B. Nuytten filmas koncentruojasi į C. Claudel gyvenimą ir kūrybą, ryšį su A. Rodin‘u ir progresuojančią ligą, B. Dumont pasirinko kitą šios tragiško likimo menininkės gyvenimo etapą – būtent tai, kas nebuvo papasakota 1988 m. filme.
B. Dumont‘as paprastai į savo filmus kviečia neprofesionalius aktorius. Tačiau šįkart jis nusižengia šiai savo tradicijai ir pagrindinį vaidmenį patiki prancūzų aktorei, „Oskaro“ laureatei Julliete Binoche, kuri ekspresyviai, bet jautriai įkūnija sielos negalių palaužtą menininkę. Ji yra šio filmo centras. Tačiau šio lėto filmo esmė – ne tiek C. Claudel biografinio fakto rekonstravimas, kiek menininkės vidinės jausenos perteikimas.
Kaip turi jaustis žmogus, kuris yra jautresnis nei kiti pasaulio siunčiamos dieviškoms vibracijoms, savitai interpretuoja realybę ir kurio siela tiek palaužta sielvarto, kad negali būti laikomas visiškai psichiškai sveiku, tačiau kuris labai gerai suvokia skirtumą tarp savęs ir tarp tų, kuriuos jų protas įkalino viduje galbūt net nuo pat gimimo? Kaip iškęsti aplink dieną naktį skambantį šiurpų juoką, klaikius klyksmus ir dejavimus, kaip pakelti tuos į kažką lyg ir žiūrinčius, bet tikrovės nesuvokiančius žvilgsnius? Kaip suturėti savo mažus vidinius demonus ir neleisti jiems užaugti iki didelių? Kaip neišprotėti tarp tikrų bepročių?
C. Claudel Colarossi akademijoje studijavo skulptūrą pas Alfredą Boucher‘ą . 1884 m. pradėjo dirbti pas Auguste‘ą Rodin‘ą ir tapo jo modeliu, mūza ir meiluže, nors jie niekada ir negyveno kartu. 1892 m. po nepageidaujamo aborto ji išsiskyrė su Rodin‘u, tačiau jiedu reguliariai susitikinėjo iki 1898. 1903 m. C. Claudel darbai eksponuoti Prancūzų menininkų mugėje („Salon des Artistes français“). Nors Rodin‘o įtaka jos kūrybai buvo jaučiama, C. Claudel sulaukė daug pagyrų už savo darbus, buvo vadinta „moteriškuoju genijumi“. Tačiau 1905 m. pasireiškė psichinės ligos simptomai. C. Claudel kentė nuo šizofrenijos ir paranojos priepuolių, kaltino Rodin‘ą kėsinimusi ją nužudyti, sunaikino dalį savo darbų. Todėl C. Claudel šeima nusprendė menininkę atiduoti medikų globai.
Šiam filmui labai artima juosta „Serafina“ („Séraphine“, 2008), pasakojanti apie panašaus į C. Claudel likimo prancūzų dailininkės Séraphine‘os de Sanlis gyvenimą – tai filmai, be pagražinimų kalbantys apie psichinę negalią ir jos neidealizuojantys bei neromantizuojantys – tiesiog parodoma tikrovė. Tokia, kokia yra. O ji nėra graži.
Norėtųsi, kad filmas „Kamilė Klodel, 1915“ prisidėtų prie menininkės atminimo saugojimo bei taptų paskatinimu žiūrovams daugiau pasidomėti jos kūryba ir biografija. Camille Claudel to tikrai nusipelnė.
Patiks, jei patiko „Kamilė Klodel“ („Camille Claudel“, 1988), „Laiškai Sofijai“ (2013) „Serafina“ („Séraphine“, 2008).
