Heli

Jauno meksikiečių režisieriaus Amato Escalante‘s kūryba jau yra sulaukusi tarptautinio pripažinimo. 2005 m. jo debiutinis ilgametražis filmas „Kraujas“ („Sangre“), rodytas Kanų kino festivalio „Ypatingo žvilgsnio“ programoje laimėjo FIRESCI prizą. Antroji juosta „Šunsnukiai“ („Los bastardos“) 2008 m. taip pat dalyvavo toje pačioje programoje Kanuose. „Heli“ yra trečiasis A. Escalante‘s darbas. Šiemet Kanų kino festivalyje ši juosta dalyvavo konkursinėje programoje ir pelnė A. Escalantei geriausio režisieriaus apdovanojimą.

Filmas pasakoja apie septyniolikmetį vaikiną Heli, dirbantį automobilių fabrike. Heli gyvena su tėčiu, dvylikamete sesute Estela, žmona Sabrina ir naujagimiu sūnumi Santjago. Estela draugauja su už ją vyresniu kadetu Beto, kuris nori išvežti ją iš nesaugios, nusikaltėlių valdomos aplinkos, kurioje nėra jokių perspektyvų. Todėl vaikinas pavagia du sunaikinti skirto kokaino paketus, bet negalėdamas iš karto realizuoti, paslepia juos Heli ir Estelos namuose. Tačiau narkotikų prekeiviai netrunka tai išsiaiškinti. Prasideda krauju, purvu, smurtu ir pažeminimais grįsta istorija.

Sunku kalbėti apie šį filmą. Iš tikrųjų tai sukrečianti juosta, kuriai žiaurumu ir emociniu krūviu prilygti gali nebent „Karo ragana“ („Rebelle“, 2012), „Pieta“ (2012), „Antikristas“ („Antichrist“, 2009), ar „Senis“ („Oldeuboi, 2003). Tai, kas vaizduojama ekrane, rodoma tikslingai. Šiurpių scenų nežmoniškumą dar labiau paryškina tiesiog šokiruojantis kontrastas – kruvina egzekucija vyksta paprastų paprasčiausiame kambaryje, sustabdžius kompiuterinį žaidimą, o už sienos moteris kaičia vandenį arbatai.

Tačiau, kad ir kaip paradoksaliai skambėtų, tai taurinantis žiaurumas – būtina jį pažinti tam, kad taptume geresni. Kartais, kad atkreiptume dėmesį į problemas, kurias labiau norėtume praleisti nemačiom, būtinas toks šokiruojantis sukrėtimas. Tai jokiu būdu ne holivudinis mėgavimasis smurtu ar jo propagavimas. Tai tiesiog realistiškas, nepagražintas, neidealizuotas žiaurumas, kur vietos pasigailėjimui tiesiog nėra. Dar liūdniau yra tai, kad A. Escalante vaizduoja ne išgalvotą pasaulį, o aktualų Meksikos veidą – paženklintą narkotikų, nusikalstamų gaujų ir korupcijos randų. „Meksikoje kiekvienas gyvena su kokia nors baime pilve. Smurtas formuoja kasdienybę, net jei nematai jo tiesiogiai“ – sako režisierius.

Tai vienas niūriausių ir labiausiai slegiančių filmų. „Heli“ – nepatogus, sukrečiantis, prikaustantis filmas, atvirai parodantis pūliuojančius Meksikos realybės skaudulius. Tik reikia suvokti, kad užsimerkus šios problemos niekur neišnyks. Todėl reikia išdrįsti atsimerkti. Reikia.