Lankomiausias pasaulio turistų miestas Paryžius dėmesį traukia ne tik Eifelio bokštu, Triumfo arka, Dievo motinos katedra (Notre Dame) ar romantiška atmosfera. Aštresnių pojūčių mėgėjai, kurių nedomina tradiciniai turistų minami takai, gali rinktis makabrišką alternatyvą. Po Paryžiumi 300 km besidriekianti katakombų sistema kasmet sulaukia apie 300 000 lankytojų. Tiesa, visuomenei atvira vos 2 km katakombų dalis. Paryžiaus katakombos – tai nuo senų senovės šiame mieste egzistavę karjerai, kuriuos sprendžiant kapinių problemą XVIII a. pabaigoje buvo nuspręsta panaudoti žmonių palaikams laidoti. Vardą Paryžiaus katakombos perėmė iš dar Senovės Romoje egzistavusių požeminių nekropolių. Nieko keisto, kad šis požeminis labirintas laikomas viena šiurpiausių pasaulio vietų – čia, 20 m gylyje po žeme ilsisi maždaug 6 milijonų paryžiečių kaulai. Į kitą, plačiajai visuomenei šiaip jau uždarytą dalį, griežtai rekomenduojama neiti, tačiau šios rekomendacijos laikosi ne visi – būtent todėl Paryžiaus policijoje egzistuoja specialus padalinys, skirtas ieškoti katakombose pasiklydusių žmonių. Būtent po požeminį Paryžių klaidžioja filmo „Kaip danguje, taip ir po žeme“ personažai.

Tiesa, filmas pradedamas ne Paryžiuje – amerikietė Skarlet nelegaliai kerta Sirijos sielą (nepamiršdama daugiau žiūrovams nei sau priminti, kad už tokį nusikaltimą čia baudžiama užmėtymu akmenimis), kad suspėtų į ruošiamus susprogdinti tunelius. Šis epizodas reikalingas tam, kad iš karto būtų aišku, jog Skarlet dėl idėjos gali lįsti kad ir po bomba, ir dar tam, kad į jos rankas (ar, tiksliau, išmanųjį telefoną) patektų Senovės aramėjų rašmenys, dekoduojantys alchemiko Nicolas Flamelio antkapio šifrus.

Bėda ta, kad ši šaunuolė archeologijos – chemijos daktarė, kalbanti 4 gyvosiomis ir 2 mirusiomis kalbomis, vis tik negali perskaityti aramėjiškų raštų. Tą ji pripažįsta operatoriui Bendži, kažkur Kluni termų fone vykstant kaži kokiems a la kasinėjimo darbams (nors šiaip jau ten tokia gyvąja archeologija užsiimti būtų maždaug tas pats, jei mes staiga pultume kasinėti Gedimino pilį). Tačiau nėra to blogo – Skarlet pažįsta vieną vaikiną, kuris ne tik kad skaito aramėjiškai, bet dar ir įsilaužęs į saugomus objektus ką nors savavališkai paremontuoja. Ir nors šis iš pradžių prisiekinėja visu kuo, kad „jis tik perskaitys“, tačiau, kaip nesunkiai galima įtarti, eis Skarlet iš paskos. Net jei ši yra pasiryžusi eiti per Paryžiaus katakombas.

O į katakombas Skarlet reikia, nes šiai alchemikei – entuziastei greituoju būdu papasakojusiai apie žymiausią kada nors gyvenusį alchemiką Nicolas Flamelį, ir atlikus keletą nevisai teisėtų veiksmų ima ir nušvinta suvokimo saulė, kur yra paslėptas filosofijos akmuo – taip, tas pats, kuris galėjo bet kurį metalą ar kitą medžiagą paversti į auksą ar padėti sukurti amžinos jaunystės eliksyrą ir taip garantuoti nesibaigiantį gyvenimą. TAIP, tas pats kurio niekas nerado nuo paties Nicolas Flamelio laikų, įskaitant, turbūt, ir jį patį. O čia, štai, atvažiuoja šaunuolė amerikietė ir viens – du (na gal šiek tiek pasiginčijusi pati su savimi) išgliaudo visas per amžius neįmintas alchemines paslaptis. Lengva.

Taigi, jei „Matricoje“ Neo (tada dar tik Tomui Andersonui) buvo liepta sekti paskui baltą triušį, tai „Kaip danguje, taip ir po žeme“ personažų Skarlet ir Džordžui vedliu tampa Papijonas (pranc. drugelis). Ką drugeliui veikti požemio gilybėse, čia jau kitas klausimas, bet Skarlet ir Džordžas jį randa ir sutaria dėl vizito į katakombas.

Tad Skarlet, Papijonas, Zedas, Suksi, operatorius Bendži ruošiasi leistis į požeminį labirintą. Džordžas tikina neisiąs, „tik palydėsiąs“, tačiau taip jau nutinka, kad likti saugiameantžeminiame pasaulyje jam nepavyko. Papijono vedami urvinėtojai, iš pradžių persiėmę Skarlet entuziazmu, ilgainiui irzta, pradeda ginčytis dėl maršruto, kol išsiaiškina, kad Papijonas šiuo atveju – deja, ne kaži koks vedlys, nes šioje katakombų dalyje nėra buvęs. Tad visi traukia paskui Skarlet, kuri sėkmingai mindama šaradas, randa visų užkoduotų simbolių paaiškinimus.

Tačiau netrukus pradeda dėtis keisti dalykai – tuneliuose jaunieji tyrinėtojai užeina tokius daiktus, kokių neturėtų čia būti ir jų buvimo niekaip neįmanoma paaiškinti – pianiną lyg iš Džordžo vaikystės namų, skambantį laidinį telefoną, degantį automobilį. Visokių pakaruoklių ir šiaip šmėsčiojančių zombių turbūt nereikia net minėti. Personažai stoja į akistatą su savo kaltėm ir praeities baimėm, ir, nesuspėjus greituoju būdu čia ir dabar atlikti išpažinties, jos gali taip ir neleisti ištrūkti. „Viršus yra apačia“ – kadaise suprato kapitonas Džekas Sperou, aiškindamasis senoviškų jūrlapių paslaptis. „Kaip danguje, taip ir po žeme“ personažams prireiks viso filmo laiko, kad tokia mintis prasiskverbtų iki jų.

Iš esmės – tai visiškai bevertis filmas – tiek turinio, tiek realizavimo, tiek vizualinio pateikimo prasme. Filmas pateikiamas kaip „filmas filme“ – tai arba Bendži kameros, sekiojančios Skarlet, vaizdas, arba kamerų, įmontuotų prie ant galvos tvirtinamų žibintuvėlių, kurie leidžiantis urvinėti yra būtini, perduodamas vaizdas. Pseudo dokumentika. Nuolat šokčiojanti kamera, nestabilus vaizdas, filmavimas iš arti. Siekiama sukurti realistišką įspūdį, tačiau tai neįmanoma dėl gausybės logikos klaidų.

Taip, ant šviesių drabužių gerai matyti kraujas ir purvas, tačiau būtent dėl to leidžiantis į katakombas jie yra visiškai nepraktiški. Poliglotė daktarė Skarlet taip gerai kalba prancūziškai, kad jos užkalbintas Papijonas iš karto atsako angliškai. O paskui, net ir streso, ar nuostabos akimirkomis prancūzai tarp savęs kalba angliškai. Na, matyt, vien tam, kad Skarlet ir Džordžas suprastų. Iš pradžių kelias taip sunkiai skinamas, o į bet kokius pasiūlymus grįžti atgal atkertama, kad negalima, reikia eiti tik į priekį. Tačiau paskui, nuėjus nežinia kiek kelio požeminiais koridoriais, Skarlet nekyla jokių kliūčių žvaliai nuliuoksėti atgal ir ištaisyti klaidos (ir pakeliui dar pasiglaustyti prie nuosavų vaiduoklių bei dėl to nuridenti ašarą, nors lyg ir turėjo skubėti gelbėti sužeistojo gyvybės…). Visi simboliai ir jų užslėptos reikšmės išsiaiškinami akimirksniu, gal tik patiems sau „primenant“ alchemines tiesas ir tuoj pat karštai pritariant – taip, taip, TAIP ir yra. Ir taip toliau.

Filmas galbūt ir būtų turėjęs šiokį tokį potencialą, jei būtų nesiblaškęs tarp senovės istorijos paslapčių, pigių zombių čiūčelų ir iki negalėjimo banalių haliucinacijų, persekiojančių personažus. Scenos, kai personažai atranda kriptas su kadų kadais palaidotais, tačiau visiškai nesuirusiais kryžiuočių riterių palaikais, turbūt vienintelės keliančios bent kažką panašaus į pagarbų baugulį. Visa kita yra tiktai lakstymas, šnopavimas į kamerą ir klykimas, palydimas klaikios muzikos. Tik „klaiki“ šiuo atveju nereiškia „sukelianti klaikulį“, o tik tai, kad yra tiesiog ausiai nemalonūs garsai.

Aktorių darbas taip pat visiškai neįspūdingas. Neįtikina gilus kvėpavimas ir žvelgimas drėgnomis šuniuko akimis į kamerą. Personažai visiškai neišplėtoti ir neatskleisti, visi vienaplaniai ir iš esmės vienodi. Gal per milimetrą išsiskiria François Civil, vaidinantis Papijoną. Kai kurie personažai (Zedas ir Suksi) yra praktiškai pertekliniai ir neypač reikalingi. Na, nebent dėl bendro skaičiaus, kad, laikantis siaubo filmų tradicijų, pakaktų personažų nužudyti.

Filmas „Kaip danguje, taip ir po žeme“ – banalus, išbalansuotas ir išsimėtęs, stebinantis nebent savo nelogiškumu, yra tikrai nevertas pusantros valandos, kurią prasmingiau praleisti galima net ir žiūrint tiesiog į dangų.