Kino veteranas, 64-metis Australijoje gimęs režisierius ir scenaristas Phillipas Noyce‘as per savo ilgą karjerą sugebėjo pamaloninti kino gurmanus nuostabiomis knygų apie Džeką Rajaną ekranizacijomis kaip „Patriotų žaidimai“ bei „Akivaizdus ir tikras pavojus“ ir įtempto siužeto trileriais „Kaulų kolekcininkas“ ir „Druska“.

Kino kūrėjas, po ketverių metų pertraukos nuo paskutinio savo multimilijoninio projekto su Angelina Jolie priešaky sugrįžęs į didįjį kiną, pristato dar vieną įtraukiantį bei pagal šiuolaikines jaunimui pritaikytas tendencijas sukurtą pasakojimą apie atsiskyrėlį, kovojanti prieš visą visuomenę.

Režisierius kviečia atsidurti futuristiniame, Loises Lowry knygos motyvais paremtame pasaulyje, kuriame žmonės gyvena pagal taisykles, kur negalioja jokie emocijų proveržiai, kurie galėtų kada nors priversti subirti visą tobulą ir harmonijoje gyvenančią pilkų žmonių rutiną.

Apie ką mes čia

Pavyzdingame ateities pasaulyje žmonės gyvena nejausdami skurdo, rasinių nelygybių, smurto proveržių ir jausmų. Jie egzistuoja pilkame pasaulyje be jokių atspalvių, kuriame kiekvienas žmogus atlieka jam paskirtą vaidmenį. Vienu iš jų tapęs Jonas, gavęs svarbiausias visuomenei pareigas – saugoti visą praeitį, susipažįsta su Siuntėju, kuris jam tampa gidu jo būsimame darbe. Apmokymų ciklo metu jaunuolis supranta, jog visa tai, ką jam ir kitiems žmonėms bandė piršti į pasąmonę vyriausieji visuomenės nariai , tėra melas…

Kūrinio vidus

1993 metais jaunimui išleista knyga „Siuntėjas“ sulaukė ypatingai didelio susidomėjimo tiek iš paauglių, tiek iš vyresnių mokslinės fantastikos gerbėjų, tačiau, kaip bebūtų keista, tik dabar gavo žalią šviesą ekranizacijai. Visgi šiuolaikinio kino tendencija apie futuristinį pasaulį, kuriame žmonės gyvena pagal taisykles, yra ant bangos. Kaip pavyzdį galima paimti vieną pelningiausių paskutinių metų sagų – „Bado žaidynes“, kuri pastūmėjo kitas kino studijas sukurti „Divergentę“, „Sielonešę“ bei greitai kinuose pasirodysiantį „Bėgantį labirintą“. Visas šias bestselerių ekranizacijas vienija ta pati tematika.

Pirmiausia, kad šį filmą būtų galima įvertinti itin objektyviai, reikia pasiskaityti knygą ir susidaryti bendrą vaizdą apie filme rodomą temą. Iš karto galima pasakyti, jog šį filmą reikia vertinti tik per ekranizacijos prizmę. Kodėl būtent taip? Visgi šiais laikais egzistuoja ypatingai daug panašaus pobūdžio darbų, kurie savo didingumu ir biudžetu nušluoja „Siuntėją“, tačiau iš turinio pusės, nusileidžia. Palyginimui, perskaičius „Bado žaidynes“, „Divergentę“ , „Bėgantį labirintą“ ir „Siuntėją“, galima iš karto pasakyti, jog Loises Lowry knyga lenkia visus šiuos paminėtus populiariosios kultūros literatūroje reiškinius.

Antra – filmo turinys skirtas vyresniam žmogui, kuris bežiūrėdamas į šios juostos pasakojamą istoriją galėtų pamatyti realų jį supantį pasaulį iš gyvenimiškos patirties. Visgi tematika nėra iš lengvųjų, kai pasaulis ir pats gyvenimas tampa tikrų tikriausia rutina. Tęsiant mintį apie scenarijų ir vystomą istorija – čia scenaristas padarė nemažai klaidų, kurias realizavo režisierius. Nemažai knygos įvykių buvo ištrinta, kas neleido pasimėgauti tam tikrais veikėjų veiksmų padariniais. Vėlgi – neskaičiusiam čia tiek pliusas, tiek minusas. Toks žmogus nepastebės jokių trūkumų, tačiau ir negalės pasimėgauti vienais geriausių knygos epizodų. Žinoma, šiuos epizodus įgyvendinti būtu sunku turint 50 milijonų biudžetą.

Siužetinės linijos pateikimas gana įdomus. Pirmą filmo pusvalandį matome juodai baltą vaizdą, kuris gali šiek tiek trikdyti, ypač tuos, kurie nemėgsta klasikinių filmų peržiūrų. Senovinis juostos apipavidalinimas greitai pakeičia savo spalvingumą ir galiausiai įgavęs spalvas leidžia atsidurti gražiame, pernelyg tobulame užburtos visuomenės pasaulyje. Nenuobodžiai vystomas veiksmas, neskaičiusiems knygos išlaikoma intriga, smurto proveržiai minimalūs, todėl filmą galima rodyti net vaikams. Atvirai pasakius, filmas savo pastatymu užburia. Iš karto matosi profesionali režisieriaus ranka, kuri sugebėjo atkurti knygoje vaizduojamą pasaulį iki mažiausių smulkmenų. Gaila tik, kad filmo scenaristai šiek tiek pasišiukšlino pristatydami tokį trumpą knygoje aprašytą veiksmo pavidalą.

Veikėjų plane maloniai susižiūri pagrindiniai personažai, nors ir čia galime rasti nemažai neatitikimų su knyga. Knygoje pagrindinis veikėjas Jonas – dešimtmetis berniukas, tačiau filme jis pateikiamas kaip paauglys. Tas pats ir su kitais jo amžiaus personažais. Pats Siuntėjas, kuris gavo didžiausią kiekį dialogų, išreikštas be priekaištų. Čia vienas iš tų nedaugelio personažų, kuris neleidžia nuobodžiauti. Netgi pasako kelis visai vykusius juokelius. To, deja, negalima pasakyti apie seniūnę, kuri visą filmo rodymo laiką prilygo medžiui.

Juostai pasibaigus aplanko tikrai šiltas, lengvas ir malonus jausmas, kai supranti, kad pasižiūrėjai visai neblogą, nors ir vienkartiniai peržiūrai skirtą filmą. Taip, filmas nepretenduos į geriausias knygų adaptacijas ar geriausius 2014 metų kino sezono darbus, bet kad jis nustebina savo nuoširdumu ir paprastumu – didžiausias režisieriaus nuopelnas.

Techninė juostos pusė

Juosta ir jos kūrėjai taip pat gali pasigirti ir labai profesionalia komanda, dirbusia su techniniu filmo apipavidalinimu. Vienu iš tokių žmonių galima įvardyti Marco Beltrami – dviem Oskarams nominuotą kompozitorių, kuris šiame filme atliko dar vieną kokybišką darbą. Muzikinė juostos palyda ir bendras garso takelio pritaikymas prie kiekvienos scenos – tai vienas iš įtampą sukeliančių įrankių. Taip, filmo garso takelis vienas geriausių šio filmo kozirių.

Iš vizualinės pusės, galima pasakyti, jog specialiųjų efektų juostos metu buvo pritaikyta minimaliai, tik einant link pabaigos pasimatė keli epizodai, kiuriuose dominavo kompiuterinė grafika. Visur kitur – nuostabios dekoracijos, geras kostiumų dizainerio darbas bei, žinoma, filmo dailininko taikli akis perteikiant tą pasaulį, kurį savo knygoje 1993 metais pristatė rašytoja.

Operatoriaus darbas sukelia skirtingus jausmus. Iš vienos pusės, bendras futuristinio pobūdžio pasaulis išreikštas tikrai šauniai, tačiau iš kitos – kameros rakursai pateikiami pernelyg chaotiškai. Čia nėra kažkas blogo, tačiau bežiūrint visą filmą kai kuriose vietose toks operatoriaus sprendimas panaudotas visiškai neleistinai.

Montažui priekaištų nėra, nes istorijos tęstinumas ir bendras pateikimas atrodo išties įtraukiančiai, nesijaučia joks diskomfortas dėl kokio nors epizodo. Svarbiausia, kad kūrėjai sugebėjo pateikti gana žvaliai atrodantį veiksmą, kuris gal ir neturėjo epiškumo, tačiau bent jau žiūrėjosi šviežiai ir nenuobodžiai.

Aktorių kolektyvinis darbas

Aktorių pasirinkimas šiai juostai nesukelia kokių nors negatyvių jausmų, tačiau pagrindiniuose vaidmenyse atsidūrę aktoriai nesugebėjo susidoroti su jiems iškelta užduotimi. Visų jaunų filmo personažų atlikėjų darbas nykus, šaltas, ir, kas liūdniausia, jie net nesistengė parodyti kažką didingesnio, emocionalaus, įsimintino. Visi šie žodžiai skirti Jono personažo atlikėjui Brentonui Thwaitesui, kurį visai neseniai buvo galima pamatyti pasakoje „Piktadarės istorija“, bei taip pat Odeya‘ai Rush, įkūnijusiai Fioną.

Labiausiai pradžiugina amžinasis „šiknius“, vesternų, fantastinių filmų ir brolių Coenų numylėtinis – aktorius Jeffas Bridgesas, kuris viena savo charizmos dėka priverčia žiūrovus mėgautis kiekvienu jo ištartu žodžiu. Nors ir ypatingos vaidybos iš jo pusės nebuvo tiek daug, tačiau vien už jo ryžtą ir ramią būseną didelis, didelis pliusas.

Kino veteranė, daugiausiai Oskarui nominuota aktorė, trijų Kino Akademijos apdovanojimų laureatė Meryl Streep nustebina labiausiai. Tiesiog neįtikėtinai prasta, prilygstanti medžiui vaidyba. Argi buvo galima tikėtis, jog kino veteranė suvaidins tokį pilką ir visiškai neįdomų personažą? Tikrai ne. Tikėkimės, jog aktorė gerai pasirodys kitame studijos „Disney“ kuruojamame projekte „Tarp medžių“.

Filmo metu galima pamatyti tokias žvaigždes kaip Alexanderas Skarsgardas, Katie Holmes ir Taylor Swift.

Verdiktas

„Siuntėjas“ – tai kokybiškai iš režisūrinės ir vizualiosios pusės atlikta žinomos knygos ekranizacija su nepakartojamo Jeffo Brdigeso pasirodymu, kurioje, deja, galima pasigesti ilgesnės trukmės pasakojimo, galinčio dar labiau priartinti žiūrovą prie 1993 metais rašytojos Lois Lowry sukurtos vizijos.

7
Recenzijos autoriaus įvertinimas:
Scenarijus
6.0
Režisūra
8.0
Kinematografija
6.0
Garso takelis
8.0
Techninė pusė
8.0
Aktoriai
6.0
* - Techninėje pusėje vertiname: specialiuosius efektus, montažą, dekoracijas, garso montažą, 3D.

Komentarai

  1. Raimundas / 2020 gegužės 25

    Prašau leiskite mane per kitur negaliu