„Geležinio žmogaus“ (ir jo tęsinių) režisierius John Favreau šįkart imasi žemiškesnės temos – kulinarijos. „Šefas ant ratų. Virtuvė Los Andžele“ – tai dar vienas (bet ne paskutinis!) kulinarinis filmas, šiemet pasiekęs didžiuosius ekranus. Režisierius pats prisipažįsta norėjęs sugrįžti prie pagrindų. Ir tai jam visai neblogai pavyko.
Karlas Kasperas (akt. John Favreau) yra profesionalus šefas, dirbantis viename iš Los Andželo restoranų. Po įtakingo kritiko Ramzio Maiklo (akt. Oliver Platt) apsilankymo neigiama recenzija, kritikuojanti restorano maistą ir šefo Kaspero fantazijos stoką, žaibo greičiu pasklinda po interneto platybes. Dešimtmečio sūnaus dėka susipažinęs su informacinių technologijų teikiamomis galimybėmis, Karlas Twitteryje meta savotišką iššūkį kritikui. Tačiau konservatyvus restorano savininkas Riva (akt. Dustin Hoffman) nenori keisti kad ir į šuns dienas išdėto meniu, tad kyla konfliktas. Karlas priima ultimatumą ir išeina iš darbo, prieš tai sukėlęs dar vieną interneto sensacijos vertą sceną.
Žinoma, nors Karlas yra aukščiausios klasės šefas, tačiau darbo pasiūlymais taip smarkiai, kaip jis tikėjosi, nelyja. Buvusios žmonos Ines (akt. Sofía Vergara) įkalbėtas Karlas kartu su ja ir sūnumi Persiu (akt. Emjay Anthony) vyksta į Majamį. O Majamyje, „netikėtai“ (kaip ironiškai pastebi pats Karlas) padedant dar vienam buvusiam Ines sutuoktiniui Marvinui (akt. Robert Downey jaunesnysis) realybe tampa Ines karštai palaikoma, bet Karlo ilgą laiką atmetinėta idėja, apie mobilią užkandinę. Pasitelkęs į pagalbą sūnų ir buvusį kolegą Martiną (akt. John Leguizamo) Karlas atnaujina iš Marvino įsigytą mikroautobusiuką, pasiraitoja rankoves ir vėl stoja prie viryklės ir pjaustymo lentelės.
„Šefas ant ratų. Virtuvė Los Andžele“ – tai paprastas ir jaukus pasakojimas apie bendravimą ir pažinimą. Dvi savaitės – pakankamas laiko tarpas, kad pabandytum susigrąžinti tai, ką išties svarbaus per skubą ir nesibaigiančius darbus praleidai, bei tam, kad suvoktum, kas tave daro laimingą. Tai šiltas filmas apie tėvo ir sūnaus santykius, pagardintas virtuvės prieskoniais ir apgaubtas ekspresyvių kubietiškų ritmų.
Tiesa, yra du dalykai, kurie šiame filme atrodo truputį nerealiai. Pirma – maistas, patiekiamas Rivos restorane. Jei tai pakankamai aukštos klasės restoranas, kuriame vynus siūlo pats savininkas, tai patiekalai nei savo sudėtimi, nei patiekimu pernelyg nežavi. Gal ir netuščiai Ramzis Maiklas taip kandžiai apie juos ir atsiliepė. Antra – tai lyg nuo žurnalo viršelio nužengusi, plonom suknelėm plevenanti Sofía Vergara. T. y. tokioj erdvėj ir tokiame kontekste ji atrodo mažų mažiausiai kaip nukritusi iš kitos planetos. Ypač šalia tokio, švelniai tariant, gerokai įmitusio Karlo. Tad kažkaip labai sunku patikėti, kad jie kada nors galėjo būti pora.
Aktoriai šiame filme, atrodo, ne vaidina, o yra – visi vaidmenys (išskyrus jau minėtą Ines) atrodo organiški ir žemiški. Tiesa, tai vaidmenys, nereikalaujantys ypatingų emocinių ar fizinių pastangų. Personažų nemažai, tačiau jie pakankamai neblogai atskleidžiami net jei ekrane pasirodo tik kelias minutes. Įdomiausias turbūt yra Martinas – jo Lotynų Amerikos kilmė ir aistra gaminti, tai nelyg pikantiški čili pipirai, suteikiantys papildomo skonio ir ugnies šiam filmui.
O šiaip šį filmą galima pagirti už skoningą muziką ir skirtingų maisto kultūrų atskleidimą. Pakankamai aukštos klasės restoranas ir gatvės maistas, Naujojo Orleano beignet (tokios prancūziškos spurgos) ir Teksaso lauko kepsniai – skonių žemėlapis gana platus ir įvairus. Taip pat už tai, kad pavyksta nesubanalinti ir nenusaldinti pagrindinės – tėvo ir sūnaus bendravimo – temos.
Priekaištų nusipelno nebent filmo pabaiga – pernelyg saldu ir ne taip jau dėsninga, kaip būtų galima tikėtis iš visos filmo eigos. Truputį per daug nerealu. Bet kadangi Johnas Favreau dažniausiai specializuojasi fantastiniuose filmuose, galima bent šiek tiek tai pateisinti.
„Šefas ant ratų. Virtuvė Los Andžele“ – dar vienas kulinarinis filmas, kuriame svarbu ne tik kulinarija. Jaukus ir šildantis pasakojimas, puiki maisto kultūra ir siautulingi Kubos ritmai – tai receptas, kuriuo pasinaudojęs Johnas Favreau pagamino visai neblogą kino patiekalą. Tad koks rytojaus meniu, šefe?
Patiks, jei patiko „Šefas“ („Comme un chef“, 2012), „Filmas apie meilę ir grybus“ („Now, Forager“, 2012), „Geri metai“ („A Good Year“, 2006).
