Padaręs trumpą pertrauką su „Daktaru Streindžu“ (angl. „Doctor Strange“), režisierius Scottas Derricksonas atsisakė tęsinio, kad sugrįžtų prie savo specializacijos – siaubo žanro. Naujasis jo projektas „Juodas telefonas“ (angl. „The Black Phone“) yra geras pasirinkimas ieškantiems kraupios ir įtemptos istorijos, tačiau pilnai neišpildytas jos potencialas gali nuvilti.
Siužetas
Aštuntojo dešimtmečio pabaigoje mažą miestelį terorizuoja serijinis vaikų žudikas Grobikas (akt. Ethan Hawke). Kas savaitę pradingstant vis naujai aukai ateina pagrindinio veikėjo Fino (akt. Mason Thames) eilė. Jis uždaromas garso nepraleidžiančiame rūsyje, kur jam tenka laukti žiauraus likimo. Tačiau Finas ne vienas, jam padeda per rūsyje esantį telefoną komunikuojantys balsai, priklausantys ankstesnėms žudiko aukoms. Pagrindinio veikėjo sesė Gven (akt. Madeleine McGraw) taip pat turi antgamtiškų sugebėjimų, galinčių padėti surasti žudiką anksčiau laiko.
Filmas
Joe Hillas, kurio apsakymą ekranizuoja „Juodas telefonas“, yra garsiojo rašytojo Stepheno Kingo sūnus, todėl nenuostabu, kad šiame filme esantis derinys tarp nesmagios realybės ir paranormalių reiškinių gali priminti „Tą“ (angl. „It“) ar jo įkvėptus „Keistus dalykus“ (angl. „Stranger Things“). Dėl to čia yra vertinamas režisieriaus S. Derricksono prioritetas pasakoti istoriją, o ne bombarduoti žiūrovus netikėtumu gąsdinančiomis scenomis (angl. jump-scare). Jis neskuba pirma tinkamai supažindinti su veikėjais ir jų aplinkybėmis prieš pradėdamas pagrindinį konfliktą. „Juodas telefonas“ nėra toks agresyviai gąsdinantis ir į veidą lendantis kaip vienas žinomesnių jo darbų „Grėsmingas“ (angl. „Sinister“), jis labiau tiktų trilerio nei siaubo žanrui, tačiau filmas puikiai pasirūpina, kad žiūrovai visą laiką sedėtų lyg ant adatų. Apskritai, tai yra tvirtai sukaltas trileris su slegiančia atmosfera, tamsia kinematografija, įtemptais segmentais ir saikingai naudojamomis, bet dėl to ir efektyviomis, netikėtumu gąsdinančiomis scenomis.
Be kraupios akistatos tarp pagrindinio veikėjo ir serijinio vaikų žudiko, į istoriją įeina ir paranormalūs reiškiniai, kurie yra labiausiai intriguojantis ir, deja, pabaigoje nuviliantis aspektas. Yra pavadinime minimas telefonas ir Fino sesės sugebėjimai matyti ateitį sapnuose. Siužetas pateikia užuominų į didesnę paslaptį ar mitologiją ir visa tai intriguoja bei norisi pamatyti, kokią staigmeną „Juodas telefonas“ yra užslėpęs. Tačiau jokios staigmenos nėra, filmo pabaiga yra nuviliančiai paprasta, paliekanti visus antgamtiškus aspektus paviršutiniškai išnaudotus. Bendrai apžvelgus istoriją, šie siužetėliai neatneša patenkinamo atpildo, nukreipia dėmesį nuo pagrindinio konflikto ir per daug patogiai sukrenta į vietas, kai jau laikas pradėti finalą. Tad „Juodo telefono“ pradinė idėja skamba kur kas įdomiau nei galutinis jos įgyvendinimas.
Panašius priekaištus galima pritaikyti ir veikėjams. Aktoriaus Ethano Hawke’o vaidinamas žudikas Grobikas traukia dėmesį su kieta kauke ir nenuspėjamu elgesiu. Kaip kraupus antagonistas, jis savo paskirtį atlieka gerai, bet kaip filmo reklaminis veidas – nepakankamai išnaudotas. Bendravimo tarp jo ir pagrindinio veikėjo mažoka, stinga detalių apie galimas motyvacijas, kraupius žaidimus su aukomis – trūksta kažko, kas iškeltų jį virš tiesiog ekscentriškai besielgiančio žudiko. Tas informacijos stygius išlaiko Grobiką paslaptingą ir nenuspėjamą, tačiau nenustebintų, jei jį išnaudoti buvo planuota daugiau, nei pasiliko galutinėje filmo versijoje. Jaunesni aktoriai nepaveda, Masonas Thamesas gerai susitvarko su sudėtingu pagrindiniu vaidmeniu, bet didesne staigmena už blogiuką E. Hawke’ą tampa Madeleine McGraw. Jos veikėja Gven neabejotinai yra filmo favoritė ir vienintelis menkas humoro šaltinis apskritai nesmagioje istorijoje, tik gaila, kad jos siužetėlis pabaigoje tampa vienu iš tų nereikšmingų.
Išvada
„Juodas telefonas“ yra kokybiškai pastatytas siaubo trileris, tampantis nervus su tamsia atmosfera, įtemptomis akimirkomis bei nenuspėjamu Ethano Hawke’o vaidinamu žudiku, tačiau jo labiausiai intriguojantys siužeto elementai išlieka nuviliančiai paprasti ir paverčia šią istoriją labiau standartine, nei tikėtasi.
