Elvis

Paskutiniais metais kino ekranuose galime išvysti pačių įvairiausių žinomų žmonių biografijų. Ypatingai muzikos atlikėjų, kurie paliko savo įspaudą ne tik muzikos, bet ir apskritai kultūros istorijoje. Prieš kelis metus kine karaliavo „Bohemijos rapsodija“ apie grupę „Queen“ ir Freddie Mercury, o kiek vėliau – „Rocketman“ apie dar gyvą legendą Eltoną Johną. Galiausiai atėjo metas ir rokenrolo karaliui Elviui Presliui filme „Elvis“.

Elvis Preslis daugelio žmonių sąmonėje iki šiol yra žodžio „muzika“ sinonimas. Rokenrolo karaliumi tituluotas atlikėjas yra viena didžiausių XX a. populiariosios kultūros žvaigždžių – legenda, pakeitusi muzikos istoriją. Šis filmas – tai išsamus biografinis pasakojimas apie 20 metų trukusį Elvio Arono Preslio kelią į muzikos Olimpą.

Įspūdinga, itin vizuali ir legendinės muzikos lydima istorija pasakojama remiantis sudėtingais Elvio santykiais su ilgamečiu jį atradusiu ir išpopuliarinusiu vadybininku pulkininku Tomu Parkeriu. Iki tol negirdėtas Elvio atliekamos muzikos skambesys bei iš proto minias merginų varęs jo laisvas elgesys scenoje sutapo su Amerikos kultūrine revoliucija. Audringų permainų ir sukrėtimų laikotarpį puikiai įkūnijusio dainininko gyvenime taip pat netrūko aistrų – nuo audringos meilės žmonai Priscilai iki ekstravagantiško gyvenimo būdo ir nuolat augusio nesugebėjimo susidoroti su milžinišku šlovės svoriu.

Tie, kas žino režisierių Bazą Luhrmanną, tikrai gali nujausti, kokį filmą gaus. Jei esate matę „Mulen Ružą“ ir „Didijį Getsbį“, tai galiu patikinti – stilius, nuostabios dekoracijos ir kostiumai yra būtent tai, ką tikrai gausite. Kaip ir labai netipinį istorijos pasakojimo stilių, žavintį su kiekviena akimirka. Bazo darbus vertinti bendrame kino kontekste visada yra sudėtinga. Dažnai šis australų režisierius mėgsta užsižaisti su detalėmis, smulkmenomis ir pamiršti siužetą, tačiau „Elvis“ šiek tiek išsiskiria iš ankstesnių jo darbų, nes siužetinė linija išlaikoma labai nuosekli. Žiūrovams niekada neleidžiama pamiršti, iš kur kilo Elvio Preslio meilė muzikai, kaip gimė jo dainos, kaip jis jas prikėlė ir perkėlė į baltųjų pasaulį. Tai ypatingai žavi, nes net iš niekur atsirandanti scena iš Elvio jaunystės atrodo tobulai įtraukta į bendrą kontekstą.

Pati istorija taip pat yra be galo įdomi ir net sakyčiau – švietėjiška. Jei Elvio muzika jums buvo svetima, o gyvenimas dar mažiau pažįstamas, tai čia gausite visą informaciją, kurios jums reikia, kad susidarytumėt portretą apie ištaigingą, gal net kiek radikalų žmogų, kurio gyvenimo tragedija yra tokia pat artima, kaip ir svetima. Jau eidamas į kino teatrą iš esmės žinai, kaip filmas baigsis. Ir žinai, kad laimingos pabaigos čia nesulauksi. Kokybės garantas yra ir paties Elvio Preslio buvusios žmonos Priscilos ir jų dukros teigiami atsiliepimai apie filmą. Jei net artimiausi asmenys giria filmą, žinai, kad viskas bus gerai.

Ir gerai tikrai yra. Kaip ir minėjau, atėjęs į seansą jau žinojau, kuo viskas baigsis, tad teliko tik stebėti, kaip bus priartėta prie Elvio gyvenimo kulminacijos. Ir galiu pasakyti tik tiek, kad filmo pabaiga ir staigus suvokimas apie vieno asmens tragedija buvo tokie veriantys širdį, kad buvo be galo sunku sulaikyti ašaras. Pati Elvio mirtis nebuvo tas plaktukas, įkalęs skaudžiausią vinį į jausmus. Tačiau daugiau nei 2,5 val. trukusi istorija rado būdą, kaip į gerklę įkišti labai didelį guzą.

Vizualiai filmas yra tiesiog pritrenkiantis. Ir turbūt jau nereikia kartotis, mat tą minėjau ir apžvalgos pradžioje. Bazas Luhrmannas išlaiko savo nuostbaų stilių ir pateikia vaizdą, nuo kurio sunku atitraukti akis. Kiekvienas nufilmuotas judesys, kiekvienas prakaito lašas nuo Elvio plaukų ir staiga visomis spalvomis suskambantys pirmieji dainos akordai – viskas tiesiog ėjo šiurpu per kūną. Elvio muzikos gerbėjams šis filmas bus tikra palaima, tačiau jis patiks ir tiems, kuriems ši muzika buvo svetima. Pats niekada nebuvau Elvio gerbėjas, bet kiekviena daina filme vertė mane judėti ir pamilti gerokai rečiau radijo stotyse grojančias dainas. Buvo įdomu ir išgirsti kelių modernių dainų įsiliejimą į bendrą kontekstą.

Aktoriai filme atliko tiesiog nepriekaištingą darbą. Pirmiausia – Austinas Butleris, kuris tobulai įkūnijo Elvį Preslį. Jis ne tik atrodė ir kalbėjo labai panašiai, bet ir dainavo (pats) taip, lyg jis būtų Elvis. Tik filmo pabaigoje Austino balsas yra sumaišomas su Elvio įrašais, bet viskas iki tol yra šio jauno aktoriaus sunkaus darbo vaisius. Prie jo prisidėjo ir Tomas Hanksas, kuris  sugebėjo suvaidinti tokį pulkininką Parkerį, kokį ir galėjai įsivaizduoti – gerą, bet blogą. Filmo pradžioje į aktoriaus personažą žiūrėdamas kaip į paprastą dėdulę pamažu ėmiau jausti stiprią neapykantą žmogui, kuris nuvarė Elvį į kapus. Gal ir ne tiesiogiai, bet neabejotinai, jo indėlis tikrai jaučiamas. Taigi, aktorius buvo tobulas atlikdamas šį vaidmenį ir iš Tomo Hankso nieko kito negalėčiau tikėtis. Filme buvo ir kitų aktorių, kaip ir beprotiškai į Priscilą panaši Olivia DeJonge, B. B. Kingą suvaidinęs Kelbinas Harrisonas Jaunesnysis ar net Little Richardą įkūnijęs Altonas Masonas, tačiau jie ir liko antrame plane dėl įspūdingo dviejų žmonių talento švytėjimo. Tokio švytėjimo, jog esu tikras, kad tiek Austinas Butleris, tiek Tomas Hanksas bus nominuoti už savo pasirodymus Oskarams.

„Elvis“ yra viena geriausiu biografinių dramų apie muzikos atlikėjus, kokias tik esame matę per paskutinį dešimtmetį ir vienas geriausių šių metų premjerinių filmų. Jis tikrai lenkia „Bohemijos rapsodiją“ ir gali drąsiai lygiuotis su „Rocketman“. Tai filmas, kurį tikrai norėsis žiūrėti dar ir dar kartą, kad ir kaip skaudu bus vėl patirti tą savotišką tragedijos jausmą. Bet galim drąsiai teigti, kad „Elvis“ yra filmas, kuriuo švenčiamas rokenrolo karaliaus gyvenimas ir dar labiau įtvirtinamas jo palikimas mūsų muzikos ir kultūros istorijoje.