Kino režisūroje debiutuosiantys kino kūrėjai, Davidas Leitchas ir Chadas Stahelskis, puikiai išmanantys veiksmo žanro privalumus bei žinantys, ko reikia reikliam žiūrovui, apjungia jėgas ir pristato labai stilingą veiksmo ir įtampos dozę. Naujai susibūręs kino tandemas prikelia iš numirusių kadaise labai populiaraus aktoriaus, Keanu Reeveso, karjerą, kuriam jau seniai buvo reikalingas toks stiprus postūmis į priekį.
Apie ką mes čia…
Prašmatniame ir labai jaukiame name, ramiai gyvenantis su savo augintiniu, buvęs samdomas žudikas Džonas Vikas jau seniai pamiršo, ką reiškia žudyti. Tačiau vieną dieną, vyras pakliūva į bėdą – jo gražus automobilis, 1969 metų „Mustangas“, krenta į akis vietinio nusikalstamo pasaulio boso sūnui Josifui. Bet kokia kaina norėdamas gauti šį klasikinį automobilį, vaikinas su keliais sėbrais apšvarina Džono namą, ant grindų pastarąjį palikdami gulėti be sąmonės ir maža to, nužudydami jo vienintelį prisiminimą apie mirusią žmoną – šuniuką vardu Deize. Atsitokėjęs po sumušimo, Džonas turi vienintelį tikslą – atgauti savo mėgstamą mašiną bei atkeršyti visiems, kurie sudrumstė jo ramybę.
Kūrinio vidus
Pastaraisiais metais, kino studijos, kaip koks kiniškas konvejeris, „kepa“ vis daugiau veiksmo žanro filmų, tačiau, kaip ir kinų produkcijos prekių kokybė prasta, taip ir filmai yra ganėtinai prasti. Jau nekalbant apie samdomų žudikų temą bei keršto pobūdžio juostas, kurios visais įmanomais būdais nusileidžia geriausiems praeitų dešimtmečių darbams. Blogų veiksmo žanro filmų pavyzdžiais gali tapti tokios juostos kaip „Druska“, „Baltųjų rūmų šturmas“, Kulka į galva“, „Pagrobimas 2“ ir kiti neįdomūs bei blogai pastatyti darbai. Šiais metais situacija šiek tiek kitokia – jau metų pradžioje buvo galima regėti vieną kruviniausių kino istorijoje, taip vadinamo „bloody-art“ stiliaus, juostą „Reidas 2“ bei visai neseniai tiek pasaulio, tiek Lietuvos kino ekranuose prasinešusį trilerį „Ekvalaizeris“, kuris turi taip pat nemažai bendrų bruožų su aptariamu filmu „John Wick“.
Pagrindiniu juostos varikliu tampa keršto tema, kuri ypatingai gerai susižiūri didžiajame ekrane. Iš tokių juostų kaip „Mirties troškimas“ su Charlesu Bronsonu, 1992 m. pasirodžiusio Clinto Eastwood režisūrinio triumfo „Menantis pikta“, Quentino Tarantino dilogija „Nužudyti Bilą“, Tonio Scotto „Kerštas“ bei Martino Scorseses šedevro „Taksistas“ režisieriai pasistengė paimti viską, kas yra geriausia. Visi šie filmai prisidėjo prie „John Wick“ pamato konstrukcijos, tačiau to negana. Filmas pasakoja apie buvusio samdinio ramias dienas ir jo priverstinį sugrįžimą prie savo veiklos. Visi žinome, kad vienu geriausių filmų apie „kilerius“ yra laikomas Luco Bessono trileris „Leonas“, pasirodęs 1994 metais. Visgi, ne tik šis filmas leido režisieriams sukurti tokio stipraus ir įtampos kupino pasakojimo motyvą apie žudiką. Pagrindiniu režisierių šaltiniu tapo 1981 metų prancūzų filmas „Profesionalas“, kuriame nuostabiai pasirodė aktorius Jeanas Paulas Belmondo. Žinoma, toks bendras filmų apjungimas turėtų atrodyti kaip plagiatas, tačiau to čia tikrai nepastebima – režisieriai paėmė viską, kas yra geriausia, iš paminėtų filmų ir pritaikė savo viziją. Filmas gal ir nėra originalios siužetinės linijos, tačiau įtraukia į šį pavojingą ir kruviną nusikaltėlių pasaulį, bei nepaleidžia iki pat finalinių titrų. Atvirai šnekant, gaila, kad juostos trukmė gana vidutinė. Norėtųsi, kad filmas tęstųsi šiek tiek ilgiau. Visgi tokio gero pastatymo iš amerikiečių pusės, neskaitant „Ekvalaizerio“, šiais metais tikrai nebuvo.
Kalbant apie siužetinės linijos privalumus – juosta gana paprasta, neturinti pernelyg didelio meninio potencialo, ir tuo labiau – ji nėra skirta intelektualiai publikai, kuriai suvilioti reikėtų vadovautis šiek tiek kitokiais filmų pastatymų principais. Gilios prasmės čia nėra, tačiau jos ir nereikia – šis filmas nereikalauja pernelyg daug šnekų ar filosofinių išvedžiojimų – jis turi būti „kietas“ nuo pradžios iki pat finalo, o toks jis ir yra. Pačiu kiečiausiu būdu vyras bando keršyti savo skriaudikams, kurie tikrai nusipelnė mirties. Iš dalies netgi gaila, kad mūsų šalies gatvėse nėra tokio Džono Viko, kuris galėtų puikiai bausti degeneratus. Visgi gatvėse tiek daug nepadorių žmonių, kurie yra nebaudžiami – teisėsauga su jais negali susidoroti, tai bent jau koks nors keršytojas galėtų jiems aplaužyti ragus.
Nuo pat pirmųjų sekundžių veiksmas įsirutulioja labai patraukliu būdu, todėl bežiūrint į galva net neateina mintis nusigręžti nuo ekrano ribų. Įtraukiantis filmas nekelia jokių nuobodžių akimirkų, nėra veiksmo užsitęsimo – viskas vyksta taip, lyg juostos kūrėjai žinotų, kada reikia liautis ir pereiti prie kitos scenos. Filme taip pat nemažai vietų, kur visai įdomiai paaiškinamas smurto proveržis – tai yra vienas tų atvejų, kuomet galima pasakyti, jog be smurto apsieiti negalima. Visgi kas liečia artimus žmones, šeimą – reikia kovoti, nenuleisti rankų ir neleisti išgamoms naikinti visą tai, kas tau šventa. Net ir žudikai turi vertybes, kuriomis vadovaujasi.
Personažai filme įvairūs, tačiau didžiausią dėmesį prie savęs prikausto būtent titulinis filmo herojus, kurio gyvenimas ekrane praskrieja per nepilnas šimtą minučių – tai uždaro būdo, savitos pasaulėžiūros atsiskyrėlis, kurio gyvenime nėra vietos šypsenoms ar laimei. Tai žmogus, kuris prarado artimą sielą, tačiau gyvena prisiminimais ir bent kažkiek jaučiasi laimingas, turėdamas didžiausią prisiminimą apie savo žmoną – šuniuką Deizę. Filmo metu matoma pilna Džono transformacija. Iš tylaus ir gana uždaro žmogaus, jis atsiskleidžia kaip brutalus ir žinantis ko nori žudikas, kurio kelyje atsiduria visos didžiausios miesto padugnės. Jis juos meistriškai žudo, tačiau reikia pastebėti, kad ir antagonistai nėra tokie pilki. Labai gerai vaizduojamas Josifas. Vaikinui nerupi kitų reputacija, nes galvoja, jog turi tinkamą bei stiprų pamatą po savo kojomis – tėtuką, kuris valdo visą miestą. Gyvenime dažnai galima susidurti su tokiomis menkystomis, kuriuos pamokyti galima tik diržu ir kerzinio bato aulu. Kiti bosai bei Džono medžiotojai labai šarmingai bando kovoti prieš beveik nenugalimą priešą. Visų personažų dialogai džiugina ausis – tikras senosios mokyklos veiksmo filmų pavyzdys, įvyniotas į ne tokį banalų ir akiai gražų vizualinį kontekstą. Vienintelis filmo niuansas, kuris neduoda ramybės, tai šiek tiek juoką keliantys rusų mafijos pokalbiai anglų kalba. O dar tas „sovietmečio“ akcentas, kuris sukelia šypseną veide. Na, bet tiek to, visko pasitaiko. Tokios smulkmenos tikrai neturėtų gadinti peržiūros.
Apibendrinant pamatytą filmą ir gautą puikią įtampos bei adrenalino dozę, galima teigti, jog šio filmo dėka yra puikiai finišuojama šių metų veiksmo žanro filmų pasirodymų skyriuje. Jeigu nebūtų pasirodęs „Ekvalaizeris“, galima būtų pasakyti, jog tai yra geriausias šiais metais pasirodęs amerikiečių veiksmo trileris. Dabar tai yra lygiai toks pat geras darbas, kaip ir Antoine Fuqua režisuotas „Ekvalaizeris“. Filmą būtina pamatyti kine ir, geriausiu atveju, didžiausioje įmanomoje salėje.
Techninė juostos pusė
Jeigu juostos turinys skanus, kaip močiutės kepti blynai ir kartu lengvas kaip debesėlis, tai techninė pusė ganėtinai grubi, labai stilinga ir ypatingai kruopščiai atlikta, vertinant veiksmo žanro rėmuose. Kad sukurti kuo įtikinamesnę atmosferą bei brutalumu pasižymintį vizualinį kontekstą, kūrėjai pasirinko niūresnes spalvas, kurios viso filmo metu ne tik kad džiugina akis, bet leidžia pajausti ir naktinio miesto gyvenimo ritmą.
Negalima gailėti pagyrų juostos operatoriui Jonathanui Selui, kuris savo kameros darbu jau kelis kartus iš eilės sugeba įtraukti į filme vaizduojamą pasaulį. Ekrane susišaudymo scenos žiūrisi labai kokybiškai, kruopščiai – iš tinkamų rakursų paimtos veiksmo scenos neleidžia atitraukti akių. Vaizdai tokie įtraukiantys, lyg galima būtų pasijausti būnant visų filme rodomų įvykių epicentre.
Muzikinė „John Wick“ palyda irgi džiugina. Savo misiją kūriniai atliko be priekaištų – scenų metu atmosfera gaunama tokia, kokios ir buvo galima tikėtis, įtraukianti ir nepaleidžianti, o dar tas vaizdinis „kietumo“ proveržis iš ekrano.. Žinoma, ne geriausias šių metų garso takelis, tačiau išties įsimintinas. Bent jau po peržiūros neaplanko tas jausmas: “o kokia gi muzika buvo girdėta filmo metu..?“
Garso montažas irgi tampa šios juostos pažiba – visgi būtent stipraus garso dėka, galima pajausti visą iš juostos sklindančią galią. Susišaudymai priverčia pajausti viską – lyg už kelių metrų vyktų veiksmas, bet tai dar ne viskas. Labai džiugina, jog montažo darbai atlikti taip pat kokybiškai. Filmas vystosi gana sklandžiai, ir, žinoma, sukelia šiokią tokią intrigą. Visgi, iš pirmo žvilgsnio net ir banaliausiuose filmuose, viskas gali apvirsti aukštyn kojom.
Aktorių kolektyvinis darbas
„Žmonės manęs klausia, ar aš sugrįžau. Manau, kad sugrįžau.“ – ši citata puikiai tinka pagrindinio vaidmens atlikėjui, aktoriui Keanu Reevesui, kurį visi labiausiai myli dėl „Matricos“ trilogijoje atlikto Neo vaidmens. Išties, daug metų reikėjo, kad Keanu ir vėl būtų galima pamatyti didžiuosiuose ekranuose. Prieš metus aktorius pasirodė savo paties režisuotame veiksmo filme „Tai Chi kovotojas“ bei prabangiame studijos „Universal“ epe „47 roninai“. Deja, paskutinis filmas tapo dideliu nusivylimu tiek studijai, tiek pačiam aktoriui. Visgi, pernelyg greitai buvo uždėtas kryžius ant šio charizmatiško aktoriaus karjeros. Su šiuo filmu Keanu Reevesas įrodo, kad ne tik moka vaidinti, tačiau ir sugeba vaidinti įtampos kupinuose trileriuose, kurie kadaise ir iškėlė jį į populiarumo padangę. Su savo personažu aktorius susidorojo labai gerai, ir, galima teigti, jog tai pats geriausias jo pasirodymas nuo 2005 metų ir „Konstantino“. Tikėkimės, jog ir toliau Keanu mus džiugins tokio aukšto lygio projektuose kaip „John Wick“.
Pernelyg daug šnekėti apie kitų personažų atlikėjus nedera, tačiau nepaminėti Williamo Dafoe būtų tikras nusikaltimas. Nors ne toks ir didelis vaidmuo, tačiau puikiai susižiūri ekrane, o taip pat sudaro nemažą konkurenciją pačiam juostos žvaigždūnui. Filme taip pat pasirodo „smirdalius“, aktorius Alfie‘is Owenas Allenas, kurį visi labiausia prisimena iš „Sostų žaidimo“. Nykus, ir gana silpnas pasirodymas, tačiau nenuostabu – jis niekada ir nepasižymėjo stipriais aktoriniais sugebėjimais.
Juostą savo buvimu pagražina ir tokie ekrano veteranai kaip Ianas McShane‘as, suvaidinęs Vinstoną, bei vienas iš labiausiai charizmatiškų Holivudo meksikiečių, aktorius Johnas Leguizamas. Du smagūs veikėjai, kuriais reikia mėgautis bežiūrint šią efektingą veiksmo bombą.
Verdiktas
„John Wick“ – tai ypatingai stilingo konteksto, visos peržiūros metu įtampoje laikantis, brutalus senosios mokyklos veiksmo trileris, kurio peržiūros metu reikėtų atjungti smegenis ir mėgautis nepriekaištingos techninės pusės kupinu veiksmo, adrenalino ir susišaudymų šou, diriguojamu keršto apimto Keanu Reeves‘o.
