Romantinės komedijos yra toks dažnas reginys pasaulio kino teatruose, kad be jų sunku ir įsivaizduoti bent mėnesį kino teatruose. Tačiau jų dažnumas kaip ir pakiša koją patiems filmams. Labai retas jų yra išskirtinis, turintis savitą istoriją. Dabar pasidarė labai įprasta jausti Deja Vu jausmą žiūrint iš esmės kiekvieną romantinę komediją. Vienas prastesnių tokių filmų variantų buvo „Su meile, Rouzė“ (angl. „Love, Rosie“), na o iš kiek kitokių ir kiek įdomesnių juostų šiais metais būtų galima išskirti dar neseniai kinuose rodytą „Meilės pusiausvyrą“ (angl. „Playing it Cool“). Dabar į kinus žengia naujausia romantinė komedija „Dviejų naktų nuotykis“ (angl. „Two Night Stand“), bandysiantis papasakoti daugumai suprantamą istoriją kiek kitokiu kampu.
Turinys
Du nakties nuotykio ieškantys dvidešimt kažkeliamečiai Niujorkiečiai susipažįsta per internetą ir nieko ypatingo nesitikėdami susitinka, kad praleistų vieną šelmišką naktį ir išsiskyrę daugiau nebesusitiktų. Ir, žinoma, likimas iškrečia pokštą. O jei tiksliau – gamta. Per naktį siautusi pūga užpusto jaunuolius, tad jie negali niekaip išsiskirti, kad ir kaip norėtų…
Žiūrint į bendrą vaizdą, filmas yra iš „lengvųjų“ kategorijos. Kitaip tariant – turinio įžvelgti tikrai nepavyks, nes jo tiesiog nėra. Labai paprastai ir standartiškai pasakojama istorija yra tokia pat neypatingai, kaip ir ant sienos tupinti musė. Labai neturint ką veikti galima į ją žiūrėti dvi valandas ir stebėtis, kaip jis sugeba tupėti ant sienos. Taip ir su šiuo filmu – atsisėdi kėdėje, smegenis išjungi ir spoksai. Kita vertus, galima pasidžiaugti, kad juosta nėra pretenzinga. Režisierius ir scenaristas nebando sukišti kažkokių gilių minčių, o šiuolaikinė problematika yra pateikta per daug paviršutiniškai ir iš problemos tai pavirsta tiesiog paskata. Taigi, tai visiškai neįpareigojantis filmas, kurį pristato debiutuojantys režisierius su scenaristu.
Filme, visgi, kelios mintys yra. Pirmiausia tai, kad pažintys internetu dauguma atveju yra šlykštus reikalas, o pažinčių portaluose renkasi degradavę ir su gramatika susipykę individai. Kita vertus, šis filmas parodo, kad tokios pažintys gali privesti ir prie smagių nuotykių. Tad sunku suprasti, ką būtent norėjo pasakyti kūrėjai. Pradžioje tai atrodo lyg šiuolaikinio žmogaus problema, bet vėliau – vienintelis būdas nevilties apimtiems žmonėms susirasti antras puses. Antra mintis galbūt nėra mintis ir ji nėra labai užslėpta. Tai yra lyg trumpas ir labai aiškus moterų ir vyrų sekso poreikių vadovėlis. Vos per 10 minučių galima išsiaiškinti, kas labiausiai patinka ir nepatinka vyrams ir moterims sekso metu. Variantai gali kisti, bet čia nupasakojami praktiškai visi esminiai dalykai, galintys suerzinti vieną ar kitą lytį. Ir dar vienas svarbus dalykas – nuoširdumas. Jis viską išgelbsti ir tik būdamas labai nuoširdus ir viską papasakodamas visiškai nepažįstamam žmogui gali išsaugoti vieną naktį trukusius santykius. Taip, tai labai svarbu. Ir ši mintis tikrai nebuvo panaudota dar tūkstantyje šio ar visų kitų žanrų filmuose.
Vienas filmo nepretenzingumo pavyzdžių – labai mažos veikėjų gretos. Filme iš principo dominuoja du veikėjai, kurie užima maždaug 90 procentų filmo laiko. Taigi, kūrėjai turėjo labai pasistengti, kad beveik dvi valandas trunkantis filmas nepriverstų žiovauti po 10 minučių. Ir jiems tai dalinai pavyko. Filme nemažai kurioziškų situacijų, į kurias, greičiausiai, yra pakliuvę ne vienas. Na, o ir šiedu veikėjai atrodė pusiau įdomūs. Bent jau tiek, kad galėtum žiūrėti ir karts nuo karto pakikenti. Taip, truputį.
Ir nors didžioji filmo dalis dar yra pusėtina ar net visai nebloga, tradiciškai, jis buvo sugadintas pačios pabaigos. Suprantama, kad norisi laimingos pabaigos, bet labiau šabloninio istorijos pabaigimo turbūt jau nebuvo galima sugalvoti. Ir žinoma, tai turi būti kokioje nors institucijoje (policijos nuovada, ligoninė, psichiatrinė ligoninė, oro uostas ir pan.). Prakeikti scenaristai.
Dar viena problema – kokia velniava užėjo Holivudui ekrane rodyti susirašinėjimo langus? Nauja kvaila mada jau ima atsibosti, kai bet kuriame paaugliškame filme atsiranda teksto dėžutė ir joje po vieną raidę surašomi žodžiai. Šis variantas niekada nebuvo geras ir yra viena iš nuodėmių bet kuriame filme.
Techninė pusė
Juostoje labiausiai nuvilia garso takelis. Jis toks silpnas, kad vargiai sugeba perteikti filmo atmosferą. Dažniausiai būna taip, kad garso takelis ir gelbsti šablonines romantines komedijas nuo tragiško likimo. Šiuo atveju, jis toks pilkas ir nuobodus, kad net susikoncentravus tik į jį nesukeliamos jokios emocijos. Iš 15 muzikinių kūrinių, naudojamų filme, vos vienas tikrai sugebėjo atkreipti dėmesį. Tai yra Dramarama – Anything Anything (ir dėmesys buvo atkreiptas tikrai ne dėl Analeigh Tipton šokio). Visa kita – absoliuti pilkuma.
Operatoriaus darbas yra šiek tiek geresnis už vidutinišką. Filmui to pakako. Operatorius sugeba sukurti atmosferą ir tai yra geras rezultatas lengvam filmui.
Vaizdo ir garso montažas taip pat labai vidutiniškas. Sunku net kažką išskirti. Vaizdo montažas padarytas pakankamai gerai, tačiau perėjimai iš vienos scenos į kitą yra kiek gruboki. Kartais net sunkiai suprantami. Garso montažas atliktas visai neblogai. Čia problemos neįžvelgiamos.
Aktoriai
Kadangi aktorių juostoje gal penki, o iš jų didžiąją dalį ekrane matome tik du, tai ir per daug gilintis nereiktų. Galima tik pasidžiaugti, kad juostoje atrinkti jaunosios Holivudo kartos vaidmenų atlikėjai pasistengė atrodyti kaip įmanoma natūraliau ir įdomiau.
Itin populiarėjantis Milesas Telleris šiame filme atrodė kur kas laisviau nei „Divergentėje“ (angl. „Divergent“), o toks laisvas judėjimas jam suteikė labai natūralaus šarmo, galinčio atpalaiduoti ir įtikinti kiekvieną salėje sėdintį žiūrovą. Jam visai neblogai pavyko įkūnyti paprastą, žodžio kišenėje neieškantį bernioką, kuris sugeba būti ir rimtas. Kokias dvi sekundes. Tai yra tikrai gerai.
Jo lovos partnerė Analeigh Tipton, pirmąkart gavusi pagrindinį vaidmenį, visai neblogai susitvarko su savo role. Tiesa, būtent stebint ją pusę filmo jautėsi įkyrus dirbtinumas ir lengvas persistengimas. Gali būti, kad jaunajai atlikėjai koją pakišo noras pasirodyt kaip įmanoma geriau. Nepaisant pradinių trūkumų aktorė akivaizdžiai atsipalaidavo antroje filmo pusėje ir jai sekėsi kur kas geriau. Visgi, ji nusileido savo kolegai.
Antraplaniai aktoriai atrodė siaubingai. Labiau stereotipinių veikėjų lėkšto išpildymo neįmanoma rasti. Gera draugė ir visiškai tipinis juodaodis jos vaikinas buvo visai neįdomūs ir jau kažkur matyti. Turbūt visur.
Verdiktas
„Dviejų naktų nuotykis“ – tai labai lengvas ir neįpareigojantis filmas, neturintis jokio konkretaus turinio. Kūrėjai itin blaškėsi bandydami perteikti konkrečiais mintis, todėl sunku suvokti, kas buvo norima pasakyti. Labai silpnas garso takelis ir ganėtinai šabloninis scenarijus per daug nedžiugina, tačiau visą filmą išgelbėja pagrindiniai du jaunosios kartos aktoriai, savo paprastumu gebantys atpirkti stiprias kūrėjų klaidas. Tai vienkartinis filmas, kurį galima žiūrėti neturint jokios kitokios bent kiek įdomesnės veiklos.
