Iltis

Juodojo humoro komedijos, kurios nutrina ribas tarp norminių dalykų ir visiems priimtinų veiksmų, dabar kino teatruose pasirodo itin retai. Ypač mažai tokių darbų, sumaišytų su siaubo elementais. Retas kino žiūrovas jau pamena, kokia išties turi būti juodojo humoro komedija. Tą pamiršo ir kino kūrėjai, kurie taip vadina lėkštus filmus, pilnus rasistinių anekdotų ir juokelių apie antrus galus. Visgi, karts nuo karto į kiną iššaunantis Kevinas „Tylenis Bobas“ Smithas parodo kažką netradicinio, įdomaus ir kiek šokiruojančio. „Klerkų“ (angl. „Clerks“) ir „Zakas ir Miri kuria porno“ (angl „Zack and Miri Make a Porno“) kūrėjas pristato savo naująją juodojo humoro siaubo komediją „Iltis“ (angl. „Tusk“), kuriuo bandys šokiruoti naudodamas absoliučiai absurdišką siužetą ir istoriją.

Turinys

Žinomos internetinio radijo laidos vedėjas Volisas Braitonas išvyksta į Kanadą, kurioje turi pasikalbinti vieną pašnekovą ir iš jo pasityčioti. Tokia jau ta laida – šaipytis iš visų keistų amerikiečių ir kanadiečių. Pasikeitus planams Volisui tenka rinktis – skristi tuščiomis namo arba vykti į bala žino kur esančią Manitobą. Savaime suprantama, laidos vedėjas pasirenka aplankyti galimą pašnekovą ir sužinoti jo istoriją. Nuvykęs į sutartą vietą jis susitinka su paslaptingu vyru Hovardui Houviu, kuris jauną ir žinomą vyrą pagrobia ir bando paversti jūrų vėpliu. Išlieka klausimas, ar Voliso draugas Tedis ir mergina Elison spės jį surasti ir išgelbėti.

Viena vertus, filmo idėja yra visiškai, absoliučiai absurdiška. Ji yra tokia beprotiškai kvaila ir sunkiai suvokiama, kad net ir ne tokia bloga. Žiūrint iš kitos perspektyvos, matosi, kad kūrėjai stengėsi sukurti būtent tokią siaubingą komediją ir tai dalinai atperka visą neigiamą įspūdį, kuris susidaro žiūrint filmą.

Reikia pastebėti ir dar vieną dalyką. Tikslinė šio filmo auditorija, akivaizdžiai, yra kanadiečiai. Filme tikrai nemažai subtiliai prikaišioto humoro, susijusio su Kanada ir amerikiečių ir kanadiečių santykiais. Tai yra viena stipriausių šio tragiško filmo pusių. Deja, ne visiems suprantama. Norint atskirti ir suprasti visus juokelius, reikia būti tikrai daug žinančiam apie Jungtinių Valstijų ir Kanados santykius.

Veikėjai filme yra ta silpnoji grandis, gadinanti viską, kas yra rodoma. Beveik visi filme rodomi veikėjai yra labai prastai įkūnyti ir atrodo labai dirbtini. Tai yra labai erzinanti filmo savybė, nes būtent jie ir turi tempti visą idėją. Tuo tarpu čia – vos du veikėjai atrodė įdomiai. Vienas geriausių – Gėjus Lapontas. Ir taip, pasveikinkim tą žąsiną (arba žąsį), kuriam šovė stebuklinga mintis vardą Guy išversti į Gėjų.

Pati filmo idėja yra labai įdomi ir, atrodo, kad Kevinas Smithas buvo gerai apsirūkęs, kai ją sugalvfojo. O tiksliau, išgvildeno vienoje internetinio radijo laidoje. Juostoje netrūksta šlykštokų scenų, keliančių savotišką pasibaisėjimą žmonių natūra, bet netrūksta ir komiškų situacijų. Nepaisant to, kiek trūksta juostos išpildymo, tad dar nespėjus pasiekti pabaigos pasidaro labai nuobodu. Atrodo, kad kūrėjas tiesiog tingėjo ilgiau padirbėti prie juostos.

Techninė pusė

Be veikėjų šis filmas turi ir dar vieną silpną pusę. Tai – garso takelis. Jis visiškai neįsimenantis ir gana prastai priderintas prie matomų scenų. Taigi, vieno pagrindinių filmo aspektų, kuris turi pagerinti juostos kokybę, kaip ir nebeliko.

Operatoriaus darbas juostoje yra pusėtinas. Tam tikrose scenose jis yra geras ir įdomus, perteikiantis aplinką ir kiek šiurpą keliančią atmosferą. Kitose scenose – viskas atrodo nuobodžiai, filmavimo kampai atrodo prastai pasirinkti, o priartinimas pernelyg didelis ir kartais kyla nemalonus jausmas, kai aktoriaus (aktorės) veidas pritraukiamas tiek, jog matos kiek centimetrų grimo yra ant jų veido.
Vaizdo montažas taip pat kiek trikdantis. Scenos šokinėja tarp vienos ir kitos, vaizdas atrodo kiek grubokai ir mažai apdirbtas, todėl niekaip nepavyksta tinkamai įsijausti į patį filmą. Tačiau tam atsvarą duoda garso montažas, kuris yra sąlyginai neblogas.

Aktoriai

Juostoje nėra itin daug aktorių, tačiau gal ir gerai, mat jiems atsiskleisti sekėsi sunkiai. Pagrindinį Voliso vaidmenį atlikęs Justinas Longas atrodė kaip įmestas į balą ir jam baisiai nesisekė įsijausti į veikėją. O dar tie jo ūsai! Aktorius viso filmo metu atrodė lyg būtų pasirengęs ką išprievartauti, o ne istoriją sukurti. Geriausiai aktoriui sekėsi vaidinti antroje filmo pusėje.

Seną psichopatą vaidinęs Michaelas Parkas buvo vienas iš dviejų tikrai gerai pasirodžiusių aktorių. Jis buvo tas juostos gelbėtojas, kuris sugebėjo atskleisti tą patį veikėją net dviem skirtingais kampais (tai bus aišku mačiusiems filmą). Dėl tinkamo išpildymo aktoriaus kuriamas veikėjas atrodė įdomus ir net bauginantis. Toks senukas, pas kurį niekada gyvenime niekas nelinkėtų užsukti be ginkluotos apsaugos.

Nors filme jo buvo galima matyti gerokai mažiau, bet aktorius Johnny‘is Deppas pasirodė taip gerai, kad kartu su M. Parksu ir ištraukė filmą iš absoliutaus kracho. Aktoriui labai puikiai sekėsi įkūnyti kanadietį. Žinoma, J. Deppo veikėjas buvo kiek išprotėjęs, bet kitaip ir būti negalėjo, jei jį įkūnijo pats piratas.

Likę aktoriai buvo blankoki. Geriausią draugą Tedį įkūnijęs Haley‘is Joelas Osmentas ir mylimąją Elę suvaidinusi Genesis Rodriguez buvo tokie nuobodūs, kad net ir jų kuriama drama visiškai nekėlė jokių emocijų. Na, o pati G. Rodriguez nesugebėjo net įtikinamai apsiverkti, tad… Ką jau čia ir bepridursi.

Verdiktas

„Iltis“ – tai labai skirtingus jausmus keliantis filmas. Erzinančiai bukas scenarijus, silpni ir mažai įdomūs veikėjai ir prasta techninė pusė nusmukdo juostos kokybę. Juostą šiek tiek gelbėja kelių aktorių vaidyba ir puikus amerikiečių ir kanadiečių santykių aiškinimasis, bent kelioms akimirkomis leidžiantis pasijuokti.