Animacinis filmas „Džesis ir Petas“ („Postman Pat: The Movie“) yra labai populiaraus serialo adaptacija didiesiems ekranams kurią beveik tris dešimtmečius rodė BBC kanalas. Filmo istorija sukasi apie paštininką Petą ir jo katiną Džesį, kuriuos visas miestas myli ir gerbia už jų svarbų darbą bei geranorišką pagalbą miestelėnams dirbant kasdienius darbus. Kadangi šiais laikais jau tapo įprasta atgaivinti tai kas buvo kažkada populiaru, ne išimtis ir šis filmas. Kūrėjų noras atgaivinti senus veikėjus atvedė juos net iki kino teatrų ekranų, nors pats filmas skirtas geriausiu atveju būti tik DVD lentynose ir jokiu būdu ne kino teatruose, nes kino filmas ir TV filmas yra du skirtingi dalykai.
Didžiosios Britanijos mieste gyvena visų mylimas ir gerbiamas paštininkas Petas bei jo ištikimas draugas katinas Džesis. Gyvena jie ramiai, įprastai ir dirba mėgstamą darbą, bet geri laikai ilgai tęstis negali, tad netikėtai susiklosčius aplinkybėms geraširdis Petas patenka į nacionalinį TV talentų šou. Jame jis atsiskleidžia ne tik kaip paštininkas ar tiesiog geras žmogus, bet ir kaip talentingas dainininkas su išskirtinai geru balsu. Ir ne tik, kad atsiskleidžia, bet ir prasibrauna iki pat finalo!
Pasaulyje yra labai daug B klasės animacijos studijų ir labai nedaug A klasės. Bet A klasės studijos uždirba kokius 95% visų animacijos pajamų. B klasės studijos skiria savo filmo gamybai apie 1-15 milijonų dolerių, kai tuo tarpu A klasės studijos kaip „Pixar“, „Disney“ ar „Dreamworks“ sugeba animacinio filmo gamybai skirti po 150 ar 250 milijonų dolerių. Priežastis kodėl A klasės studijos daro kokybiškus ne tik filmus, bet ir scenarijus, nes tik A klasė gali scenarijų kurti ir tvarkyti jį kada tik panorėjus, kai tuo tarpu B klasės studija, su ribotu biudžetu, tegali kartą parašyti scenarijų ir pradėję kūrybos darbus jo nebekeisti, nes kiekviena pradelsta papildomai diena atneša papildomas ir išlaidas. Todėl B klasės filmų vieta – TV ekranai arba DVD lentynos, bet tikrai ne kino teatrai, nes tai ne tik kad vargina nelabai išprususį žiūrovą, kuris tikisi iš animacijos nuostabaus filmo šeimai, bet ir gadina animacijos vardą.
Techninė ir vizualioji juostos pusė yra blogiausia ką teko matyti šiais metais kine. Šnekant apie animaciją tai ji yra visiškai mėgėjiško lygio. Net ir neprofesionalas pastebės, kad animacija turi labai daug broko. Operatorius dar pradžioje bandė įrodinėti, kad mūsų laukia kažkas išskirtinio, bet po pirmos (labai ilgos ir gražios scenos) viskas pakrypsta į eilinę ir niekuo neišsiskiriančią pusę. Apšvietimas ir aplinka vėlgi studentiško lygio. Yra tik tai kas turi būti, nesistengiama investuoti laiko, kad tai atrodytu ne taip nuobodžiai. Taip dažniausiai nutinka kai filmo prodiuseriai turėdami mažą biudžetą, bet didelį norą, skubina filmo kūrimo procesą ir bando tiesiog pagaminti filmą, kuris pasakotų istoriją. Vėliau jie jau pasirūpina, kad jis atsidurtų TV ar kino teatrų ekranuose.
Lietuviškas filmo vertimas irgi niekuo neišsiskiria. Vienintelis filmo pliusas – kelios dainos, kurios skamba originalia kalba su lietuviškais subtitrais, todėl atliktos kokybiškai. Bet vėl gi, jų pateikimas tai… nevertas aptarimo.
Jei turite mažus vaikus ir geležinę kantrybe, tada veskite juos pažiūrėti. Jie maži ir tai, kas ten parodyta, galbūt patiks. Nors man iš kairės sėdėjęs vaikas visą laiką klausinėjo mamos kiek laiko jau rodo filmą, o kitas vaikas, sėdėjęs eilėje priešais mane, visą laiką muistėsi ir po 20 minučių išvis nebesėdėjo savo kėdėje, kairėje sėdėjus mergaitė atsilaikė ilgiausiai – vieną valandą. Paskui jau daugiau laiko šnekėjo su mama. Palinkėsiu tėveliams apsišarvuoti geležine kantrybe ir pamėginti neišeiti iš salės.
