Italų režisierius Gabriele Muccino garsėja jausmingais filmais. Iš pradžių kūręs gimtinėje 2002 m. su savo darbu „Paskutinis bučinys“ (it. „L‘ultimo baccio“, 2001 m.) Sandanso festivalyje atkreipė JAV kino pramonės dėmesį. Ir nors iš pradžių vargiai gebėjo susišnekėti angliškai, tačiau padedamas aktoriaus Willo Smitho G. Muccino pamažu įsitvirtino Holivude. 2006 m. pasirodė biografinė drama „Ieškantys laimės“ (angl. „Pursuit of Happyness“), už kurią W. Smithas kaip geriausias pagrindinis aktorius nominuotas Oskarui, 2008 m. – drama „Septynios sielos“ (angl. „Seven Pounds“), kurioje taip pat vaidino W. Smithas, 2012 m. G. Muccino išbandė romantinės komedijos žanrą su juosta „Širdžių ėdikas“ (angl. „Playing for Keeps“), tačiau šis darbas nebuvo taip palankiai sutiktas kaip ankstesni du jo amerikietiški filmai. Galbūt todėl šiemet G. Muccino vėl grįžta į sau geriau pažįstamą sritį ir pristato dar vieną jausmingą dramą.

1989-ieji, Niujorkas. Pulitzerio premijos laureatas rašytojas Džeikas Deivisas (akt. Russel Crowe) su mylima dukrele Keite (akt. Kylie Rogers) išgyvena žmonos Patricijos netektį – jos gyvybę nusinešė avarija, per kurią nukentėjo ir pats Džeikas. Avarijos traumos nepraėjo be padarinių – Džeikas kenčia nuo vis stipresnių traukulių priepuolių, kurių jis negali suvaldyti. Suprasdamas, kad, kol nepasveiks, negalės pats tinkamai rūpintis dukra, kurią švelniai vadina Traškučiu, Džeikas nusprendžia gydytis, o Keitę palieka giminaičių – savo svainės Elizabet (akt. Diane Kruger) šeimos globai. Tačiau net ir Džeikui baigus ilgą gydymo kursą prabangiai gyvenantys Elizabet ir jos sutuoktinis Viljamas (akt. Bruce Greenwood) nemano, kad Džeikas sugebės tinkamai pasirūpinti Keite ir užtikrinti visapusišką jos gerovę. Bet Džeikas panašių kalbų nenori net girdėti ir yra pasiryžęs iki paskutiniųjų kautis už teisę pačiam auginti savo dukrą.

Po 27 metų psichologiją studijuojanti Keitė (akt. Amanda Seyfried) pati susiduria su psichologinėm problemom, kurias paliko praeitis išgyvenimai. Atsivėrusią dvasinę tuštumą ji bando užpildyti ne pačiais geriausiais būdais, ir nors pati tą suvokia, negali liautis. Kol sutinka Kameroną (akt. Aaron Paul) – jos tėvo knygų ir talento gerbėją, su kuriuo iš naujo mokysis mylėti.

„Išmokyk mane mylėti“ – jausminga, tačiau dažnai per daug sudramatinta ir per daug sentimentali juosta. Panašią istoriją – apie sunkiai sergantį, bet dėl savo vaikų globos kovojantį vyrą prieš penkerius metus kino ekranuose pristatė meksikiečių režisierius Alejandro González Iñárritu su jautria drama „Biutiful“, kurioje pagrindinį vaidmenį atliko Javieras Bardemas. Be to, nereikėtų pamiršti ir 2001 m. pasirodžiusios Jessie Nelson režuotos dramos „Aš esu Semas“ (angl. „I am Sam“). Žinoma, tiek A. G. Iñárritu, tiek J. Nelson savo filmu smeigė daug giliau. G. Muccino nepavyko išvengti perspaustų scenų, kurios, pagal idėją, turėtų jaudinti, bet nejaudina, nepavyko iki galo atskleisti ir parodyti situacijos tragizmo, galiausiai nepavyko suformuoti vientiso Keitės personažo charakterio.

Iš esmės tai galėtų būti netgi du filmai – vienas apie tėvą ir dukrą (taigi, tokia istorija jau matyta ir ne kartą), kita – apie suaugusią merginą, dėl praeities išgyvenimų manančią, kad nemoka mylėti. Nes režisieriui nepavyksta iki galo susieti šių dviejų istorijų į vientisą pasakojimą – filmo dabartis su praeitim per menkai siejasi, o tuo pačiu „praeities“ pasakojimas nepaaiškina suaugusios Keitės asmenybės problemų.

Kalbant apie šio filmo aktorius labiausiai išskirtinas Oskaro laureatas Russelas Crowe. Nors Džeikas Deivisas nėra pats stipriausias jo vaidmuo, vis tik smarkius traukulių priepuolius R. Crowe suvaidino sukrečiančiai ir įtikinamai. Tik pagal amžių jis, ko gero, penkiametei – aštuonmetei Keitei labiau tiktų į senelius, nei į tėčius. Amandos Seyfried, vaidinančios suaugusią Keitę vaidyba banguota – kartais pradžiugindavo stipresniais epizodais, tačiau didžiąją dalį filmo ją matome demonstruojančią firminę veido išraišką – truputį suraukta kakta, praverta burna ir išplėstomis kaip lėkštės akimis.

Kaip jau minėta, jos personažui trūksta nuoseklumo – pirmoji filmo dalis nepaaiškina to, kuo ji tapo vėliau. Visai neblogai atrodė ir mažąją Keitę suvaidinusi Kylie Rogers. Nors tiesą sakant, kai kada jos kaprizai ar perdėtas dramatiškumas truputį erzina – bet čia daugiau ne jaunosios aktorės, o režisieriaus ir scenaristų kaltė. Epizodiškai pasirodžiusi Diane Kruger, vaidinanti Keitės tetą Elizabetą per labai trumpą jai skirtą ekrano laiką sugebėjo atskleisti savo vaidinamos veikėjos polinkį į alkoholizmą. Kiek daugiau dėmesio gavęs Kameroną vaidinantis Aaronas Paulas kuo nors labai ypatingu nepasižymėjo. Kiti personažai ir juos vaidinantys aktoriai šmėkšteli dar trumpiau. Tačiau iš žinomų pavardžių galima paminėti Oskaro laureates Jane Fondą ir Octavią Spencer, jaunąją Oskaro nominantę Quvenzhané Wallis bei kanadietį veteraną Bruce‘ą Greenwoodą.

Nors pasakojama istorija yra ganėtinai paprasta ir gerai žinoma, kai kas vis tik šiame pakankamai originalu – tai filmo montažas, kur paeiliui rodomos scenos iš 1989 m., tiek iš šių dienų. Nors toks paralelinis montažas, žinoma, ne šio filmo kūrėjų išradimas, tačiau vis tik tai nėra labai dažnai naudojama priemonė, tad taip pateiktas filmas užsidirba šiokį tokį pliusą. Tiesa, kartais toks montavimo būdas kiša koją – kadrai kartais nukerpami per staigiai, be to, pasitaiko, kad iš karto negali suprasti, kuris laikmetis – praeitis ar dabartis rodoma – dažna scena pradedama iš toliau, filmuojant aplinką, todėl viskas susidėlioja tik tada, kai kadre atsiduria personažai. Čia turbūt verta išsakyti pastabą apie tai, kad kaip ir dažname Holivudo filme, tarp vaizduojamos praeities (1989 m.) ir dabarties didelio skirtumo nėra. Tiesą sakant, nėra jokio skirtumo – kaip ir „Volstryto vilke“ (angl. „The Wolf of the Wall Street“, 2013 m.) – viskas sukurta pagal geriausias šiuolaikines madas ir estetinius standartus. Kita priekaištas filmo visažistas – na kas sugalvojo A. Seyfried akis padažyti rausvais šešėliais? Aktorė atrodo kaip amžinai nusiverkusi. Garso montažas atliktas ne be priekaištų – kai kur girdėti pašalinis traškesys. Garso takelis per daug neįsimintinas – nors kai kuriose scenose buvo ir visai neblogai parinktas. Kameros darbas gana neblogas – iš tikrųjų kartais gerąja prasme nustebina pasirinkti filmavimo kampai (iš viršaus, iš nugaros), judantis kameros priartėjimas ar nutolimas ir pan. Žinoma, iš tokio tipo filmo kokių nors labai įspūdingų vaizdų tikėtis neverta, tačiau viena gražesnių filmo scenų buvo nufilmuota parke.

„Išmokyk mane mylėti“ – sentimentali ir kartais perspausta juosta, sulipdyta iš dviejų iki galo taip ir nesujungtų istorijų – apie tėvo ir dukters ryšį bei apie psichologinių problemų turinčią jauną moterį. Filmą šiek tiek gelbsti gera R. Crowe vaidyba ir pasirinktas kiek įdomesnis montažas, tačiau tokio jautrumo, koks buvo sukurtas pirmtakų darbuose panašia tematika, G. Muccino pasiekti nepavyksta.