Kai dar 2009 metais režisierius Jamesas Cameronas pristatė savo pirmąjį filmą „Įsikūnijimas“, jis tapo tikru fenomenu. Žmonės plūdo žiūrėti šį darbą ir galiausiai filmas pasiekė neregėtas aukštumas nepaisant labai išsiskiriančių žiūrovų vertinimų. Vieniems šis filmas buvo geriausias visų laikų darbas, kitiems – vizualinis spektaklis, neturintis jokios išliekamosios vertės apart techninių sprendimų. Ir visgi, šis filmas tapo absoliučiu istoriniu lyderiu, kurio per 13 metų nesugebėjo niekas nuversti iš pirmosios pelningiausių filmų vietos, kurioje jis vis dar ir yra su beveik 3 mlrd. dolerių (reiktų paminėti ir tai, jog filmas dar šiemet buvo pakartotinai išleistas bei prisidėjo apie 140 mln. Į savo sąskaitą). Ir štai, po daugybės atidėliojimų, absurdiškai didelio biudžeto ir specialiai šiam filmui kurtų technologinių sprendimų, galiausiai kinus pasiekia „Įsikūnijimas. Vandens kelias“.
Antrasis filmas ir vėl tęsia Džeiko Salio ir Neitiri istoriją, tik šįkart viskas vyksta praėjus 16 metų nuo pirmojo filmo veiksmo. Bent kuriam laikui Pandoroje įsivyrauja taika ir ramybė, Navi tauta galiausiai gyvena kartu su Pandoroje likusiais dangaus žmonėmis, atrodo, jog planeta tapo utopija, kurie visi gali gyventi darnoje. Tačiau geras gyvenimas ilgia nesitęsia, nes ištremti žmonės sugrįžta su gerokai stipresne galia ir okupuoja atkovotas žemes, bet vienas iš esminių tikslų – surasti savos rasės išdaviką Džeiką ir sunaikinti jį. Mėgindamas apsaugoti savo tautą Džeikas su šeima išvyksta ir prisiglaudžia pas kitą, jau vandens tautą, kuri išmoko miškų gyventojus elgtis visai kitame elemente.
Pradėkime nuo akivaizdžiausio dalyko. Jamesas Cameronas, išlaukęs 13 metų, sugrąžina mus į stulbinamą pasaulį, atrodanti ir dar labiau jį išplečia. Kalbant grynai iš techninės, vizualiosios pusės, šis filmas yra nepralenkiamas šedevras. Šį žodį vartoju itin atsargiai, tačiau būtent šis filmas yra tikras šedevras. Nuo pačių menkiausių smulkmenų, kaip veikėjų veidai, iki milžiniškų tulkunų (banginių), viskas yra išdirbta taip, kad smegenys tiesiog priverčia patikėti jų egzistavimu. Turiu pripažinti, kad po pirmųjų 10-15 minučių taip įsijaučiau į aplinką, kad net nedvejojau, kad šios trimetrinės mėlynos katės iš tikro egzistuoja. Prie absoliučiai smegenis sprogdinančių vizualų prisideda ir tiesiog fantastiškas garso takelis, kuris pakelia vizualus į dar aukštesnį lygmenį. Vienareikšmiškai galiu pasakyti, kad grynai iš techninės perspektyvos, tai yra geriausias pastarojo dešimtmečio filmas, tiesiog atimantis žadą.
Ir būtent šis laimėjimas gelbsti filmą, nes stulbinantys vizualai, bent jau pirmosios peržiūros metu, taip užglaisto bet kokius neigiamus filmo aspektus, kad jų tiesiog gali ir nepastebėti ar pamiršti. Bet apie tai vėliau. Dar šiek tiek apie veiksmo scenas, kurių filme tikrai netrūko. Jos yra taip pat labai geros. Jamesas Cameronas jau ne kartą yra įrodęs, kad geba sukurti žadą atimančius susidūrimus ir jam nebūtina užsiimti tik sprogimais (jų filme, beje, irgi gausu). Tačiau viskas, kas susiję su veiksmu, tikrai atrodė gerai, išlaikomas geras tempas, bet kartu ir smarkiai neperspaudžiama, kad žiūrovas nesijaustų pavargęs. Taigi, išlaikoma pusiausvyra, duodama laiko atsikvėpti, susigaudyti aplinkoje. Iš esmės, jei trijų valandų filmą skeltume į tris dalis, pagal tradicinę trijų aktų struktūrą, tai pirmasis aktas (ir pirmoji valanda) yra įtraukianti ir įdomi, o trečiasis aktas (ir trečioji valanda) – labai efektingai išnaudota filmo kulminacija. Ir šie du etapai nė trupučio neprailgo, buvo įtraukiantys, žavintys, stulbinantys ir verčiantys aikčioti.
O dabar pereikime prie tos silpnesnės filmo pusės, kuri buvo taip meistriškai užmaskuota. Ir nenutolstant nuo jau aptartos trijų aktų struktūros norisi aptarti du dalykus. Pirmajame akte, pusę laiko užima itin stipri ekspozicija, jei taip galima išsireikšti. Iš esmės, pusę valandos yra tiesiai į veidą brukama sutrumpinta 16 metų istorija. Ir bendrąja prasme, tai nėra blogai, tiesiog tai yra vienas paprasčiausių ir istorijos pasakojimo būdų, savotiškas tingus pasakojimas, kai nesistengi sukurti kažko geriau, o tiesiog sugrūdi visą informacija žiūrovui ir judi toliau. Na ir antrasis aktas, tai yra antroji valanda, kai mes nusikeliame į vandens pasaulį, pas vandens gentis. Nieko nuostabaus, kad turim susipažinti su naujomis erdvėmis, naujais personažais ir atrasti veikėjų evoliucija jiems nepažįstamoje erdvėje. Bet būtent ši valanda yra ilgiausia ir po pirmosios valandos tempo, čia galime ne tik atsikvėpti, bet ir tuo pačiu kiek panuobodžiauti. Taip, šis laikas yra užpildomas su istorija menkai reikalingais vaizdais, bet čia tikrai nesikabinėsiu, nes juk filmas ir yra pagrįstas stulbinamais vaizdais, šokiais su banginiais ir kitokia fantastiškai gražia velniava.
Apžvalgoje negaliu per daug leistis į detales, kad neatskleisčiau siužeto, bet neabejoju, kad pastebėti tam tikrus dalykus tikrai pavyks, ypatingai iš siužetinės linijos. Tačiau vienas dalykas bendrąja prasme užkliūva. Net ir tokiame filme negalime atskirti paralelių su mūsų pasauliu, tad būtent „baltųjų“ savotiška okupacija ir vietos gyventojų žemių užgobimas bei jų naikinimas yra būtent ta siužetinė linija, kuri tęsiasi iš pirmo filmo. Ir tęsinyje gauname tą pačią istorija, tik šįkart jie akcentuoja ne žemės resursus, o gyvuosius resursus bei jų grobimą naikinant viską, kas pasitaiko kelyje. Ir galiausiai, ateina baltasis išvaduotojas, šiuo atveju Džeikas Salis, ir visus išgelbsti. Ir taip, tai nėra absoliučiai tikslus nupasakojimas (vien dėl neišspoilinimo), tačiau tokia linija egzistuoja ir ji, 2022 metais, atrodo jau kvailai. Ypač, kai šiemet jau turėjom „Grobį“ (angl. Prey), kuriame visa ši panaši istorija buvo perteikta absoliučiai kitaip.
Dar prie tokių neaiškumų prisideda ir keli, atrodytų, labai svarbūs siužetiniai elementai, kurie įvedami į istoriją ir tiesiog… yra pamirštami. GAL apie tai bus kalbama trečioje dalyje. Tačiau keista, kad įvedus į filmą problemą ji tiesiog pradingsta lyg niekur nieko. Ir apie tai bus galima kalbėti po mažiausiai kelių mėnesių, kai visi norintys galiausiai pasižiūrės filmą. Tačiau dabar ta problema egzistuoja. Na, ir galiausiai, jau net nekalbant apie itin paprastą siužetinę liniją, dar galima užsiminti apie pačius veikėjus. Pirmame filme pagrindiniai veikėjai buvo Džeikas ir Neitiri ir jų dimanika, ko šiame filme galima pasigesti. Taip, bendrai veikėjai buvo vystomi geriau, tačiau būtent Neitiri yra visiškai pamirštama ir turi kelias emocingas scenas, kurios dėl laiko stokos ekrane tampa visiškai neveiksmingos. Yra ir naujų personažų, kurie neblogai vystomi, bet iki galo jų taip ir neišgvildename. Ir esu tikras, kad tai bus pratęsta trečiame filme, nes Jamesas Cameronas net ketvirtojo filmo dalį nufilmavo su tikslu, kad vaikai nebūtų per daug suaugę. Tiebūnie, šią dalį tikrai galime atleisti.
Dar labai trumpai apie aktorius ir personažus. Tai, ką aktoriai sugebėjo atkurti ir suvadiinti su visa šia technologija – tiesiog stulbinama. Akivaizdžiai matoma, kad viską darė aktoriai, nes sunku būtų suvokti, kad kompiterinė grafika gebėtų sukurti tokius judesius. Todėl konkrečiai aktorių neišskirsiu, bet mane labiausiai nuvylė sprendimas panaudoti blogiečius. Vėl, neatskleisiu, nes tai dalinai būtų spoileris, bet šis sprendimas, blogiečius padaryti tokius, kokie jie buvo, atrodė labai primestas ir nelogiškas. Nes, nors buvo deklaruojama vienaip, iš esmės, nieko panašaus nebuvo. Labai nelogiškas ir keistas sprendimas naudoti tai, kas jau buvo pamiršta ir lapai buvo užversti.
Bet keliaukime prie reziume. Galiu pasakyti, kad „Įsikūnijimas. Vandens kelias“ tampa nauju vizualinio šedevro standartu, kurį stebint trys valandos prabėga neapsakomai greitai. Gal vos keliose vietose kyla noras žvilgtelti, kiek laiko prabėgo, tačiau stulbinančios aplinkos, fantastiški vaizdai ir užsupantis garso takelis įtraukia į Pandorą ir visiškai atjungia nuo realaus pasaulio. Tai vizualus šedevras, gebantis visus minusus paslėpti po pasakiška skraiste ir priverčiantis mėgautis filmu iki paskutinės scenos.
