Smagu, kad 2022 metai tapo Lietuvos kino atgimimu ir vėl nacionalinių premjerų sulaukėme ne vieną. Gerų, prastų, buvo visokių, tačiau jų buvo. Ir dėl to, viskas yra gerai. Na, o pačiai metų pabaigai buvo palikta viena premjera, kurios kūrėjų komanda, bent jau dalis jos, tikrai yra pažįstama Lietuvos auditorijai. Ir taip sulaukėme naujausios lietuviškos komedijos „ReEmigrantai“.
Filmas pasakoja apie tris bičiulius, kurie po darbo Anglijoje nusprendžia trumpam grįžti į Lietuvą pailsėti ir vėliau vėl kelti sparnus, tik jau į kitą emigrantų pamiltą kraštą. Tačiau būtent gimtinėje, po įvairiausių atsitiktinumų, jie patiria vieną itin didelį, suktybių, melagysčių ir paprasto nesusikalbėjimo kupiną nuotykį.
Iškart galima pasakyti, kad vertinant visas 2022 metų premjeras, tai turbūt vienas kokybiškiausių filmų. Bent jau komedijų žanre. Faktas, kad tai nėra Holivudo lygio produkcija, vis tiek vizualiai jis lenkia didžiąją daugumą filmų, apart kelis visai kito žanro filmus. Ir taip, filmo istorija yra itin paprasta ir gerai pažįstama, bet tai turbūt yra vienas didžiausių jo pliusų. Atėjęs į filmą tikrai žinai, ką gausi ir nebūsi smarkiai nustebintas, bet tuo pačiu ir neliksi labai nusivylęs. Vienareikšmiškai, tai savą auditoriją turintis filmas, bet jis turi ir nemažai kabliukų.
Kadangi istorija yra itin paprasta, tai per daug apie ją kalbėti nesinori, kitaip bus išduotas visas siužetas. Bet tris emigrantai, pasitaikius situacijai, apsimeta investuotojais iš JAV, kad galėtų šiek tiek pasilepinti rajono svetingumu. Tai… Kaip ir tiek. Turime ir savotišką meilės istorija, daug kuriozinių situacijų, bet labiausiai kliūva filmo humoras. Jis praktiškai visas yra paremtas senaisiais lietuvių posakiais, kurie viso filmo trukmės, bent jau iš humoro pusės, nepavelka. Po trečio ar ketvirto karto jau tampa nebejuokinga ir pamažu filmas pradeda prailgti. Ir nepaisant tikrai nedidelės trukmės, jis yra per ilgas, nes susidaro įspūdis, kad tam tikros situacijos galėjo būti išspręstos greičiau arba jų išvis galėjo nebūti.
Taip pat, buvo naudojamas ne vienas perteklinis elementas, kurio irgi galėjo nebūti. Kad ir policijos sirenos, kurios tikrame gyvenime tikrai nėra naudojamos taip, kaip rodoma čia. Ir aš suprantu, kam buvo panaudotas šis elementas, tačiau po pirmojo karto jis tiesiog išsikvepia ir atrodo keistai. Bet viskas galiausiai atsiremia į pačius veikėjus, ant kurių ir yra statomas šis filmas.
Kalbant apie veikėjus iškart galima minėti ir jų aktorius, nes tam tikrais atvejais jie jau tampa neatskiriami. Du aktoriai – Audrius Bružas ir Kirilas Glušajevas. Du tikrai šmaikštūs, gerai kine jau besijaučiantys aktoriai (kurie, neabejoju, gyvenime yra nuostabūs žmonės), čia vėl vaidina… Save. Audrius Bružas jau turbūt penktam filme iš eilės vaidiną tą patį personažą, tik kitu vardu. Šiek tiek provokuojantį, geraširdį marozą, kuris labai tipiškai bando kabinti moteris ir vis pakiša draugus į neigiamas situacijas. Na, o paskui galiausiai jas sprendžia. Ir Kirilas Glušajevas – visada tas draugas kvailelis. Ir visada toks pats (nors ir tikrai juokingas). Vienintelis išsiskyręs aktorius šiame kontekste buvo Valentinas Krulikovskis, kurį stebėti buvo nuoširdžiai įdomu. Bet ir tai, jo personažas buvo matytas ir labai smarkiai nestebinantis, nors čia tikrai ne aktoriaus kaltė. Kaip ir dėl kitų aktorių. Viskas stovi ant ganėtinai silpnų dialogų, o aktoriai juos tik išpildo, geriau ar blogiau. Tik Andriaus Žiurausko sukurtas veikėjas buvo tikrai įtikinantis. Tikrai, atrodė, jis gimė būti tokiu, kokiu jį matėme ekrane, nepaisant vardan komedijos paaukotos jo vystymo linijos pačiame filmo gale.
Taigi, jei jums patiko „Tarp mūsų berniukų“ ar „Klasės susitikimas“, tai neabejotinai patiks ir šis filmas, kuris yra… praktiškai toks pats. Bent jau bendrąja prasme, ne pačiu siužetu. Labai tipinis, kiek aukštesnės produkcijos kokybės filmas, kuris taps dar vienu televizijos eterio užpildymu jau kitu šventiniu laikotarpiu.
