„Atostogos amžiname mieste“
Vienas didžiausių pasaulio kino grandų, režisierius, scenaristas ir savo paties sukurtų filmų aktorius Vudis Alenas kiekvienais metais pristato visuomenei naujausią savo juostą. 2005 metais pradėjęs savo grandiozinį turą po Europą, nusipelnęs kino meistras supažindino su aristokratiškos pusės Londonu filme „Lemiamas taškas“, parodė kriminalinį Anglijos sostinės pasaulį juostoje „Kasandros prakeiksmas“. Išvykęs iš Didžiosios Britanijos savo kelionę po Europą pratęsė apsistodamas Ispanijoje 2008 metų filme „Viki, Kristina, Barselona“, tačiau 2011 metais jo jau laukė plačiai atvertos Paryžiaus rankos. Būtent praeitų metų Kanų Kino Festivalį atidariusi juosta sugebėjo pelnyti režisieriui Oskaro statulėlę už geriausią scenarijų praėjus lygiai dvidešimt penkeriems metams, kai žinomas kino kūrėjas paskutinį kartą triumfavo su 1986 metų filmu „Hana ir seserys“. Baigdamas savo turą po senąjį žemyną Vudis Alenas kviečia visus į paskutinį jo kelionės tašką, amžiną miestą Romą, po kurios apsilankymo jis vėl grįš į jo mylimiausią Niujorką.
Roma – amžinas miestas, pulsuojantis gyvenimu. Kiekviename kampe, gatvėje, name dedasi neįtikėtini dalykai, kuriasi istorija, istorija žmonių ir jų tarpusavio santykių. Keturios poros, kurios arba gyvena, arba atvyksta atostogų į šį kerintį miestą, tarpusavyje turi tiek bendro, o kartu tiek daug skirtumų, jog stebėti iš šono į jų gyvenimo peripetijas yra vienas didelis malonumas. Kelios istorijos, kuriose ryškiais spinduliais švyti į Italijos sostinę atvažiavusi amerikiečių pora susipažinti su savo dukters išrinktuoju bei jo šeima, kilnios širdies prostitutė, jaunojo architekto naujos meilės atradimas susipažinus su savo merginos drauge, eilinio ofiso planktono svajonė tapti įžymiu ir tai tik labai maža dalis to, kas vyksta Romoje.
Po didingo režisieriaus triumfo su 2011 metų filmu „Vidurnaktis Paryžiuje“ tikėtis geresnio filmo visgi buvo naivu, tačiau išlaikyti bent dalį Oskarą pelniusio filmo lygio tikrai turėjo, bet kaip įprasta su Vudžiu Alenu, jis padovanoja vieną puikų darbą, tačiau jau sekantis kino kūrinys yra žymiai silpnesnis. Šiuo atveju irgi ta pati schema yra išlaikyta. Negalima sakyti, jog tai nieko vertas filmas, tikrai ne, bet atsižvelgus į jo pateikimą, atmosferą, dialogų stiprumą, kurie dažniausiai gelbsti net ir vidutinius kino grando bandymus sužavėti žmonių auditoriją kino salėse, šioje juostoje visgi gauname viso to mažiau. Taip, kaip visada dialogai kupini ironijos, tačiau to nepakanka, kad būtų sukurta aleniška atmosfera, nes visgi kiekviename jo filme dažniausiai išlaikoma intriga, kuri kaip saldainis su kiekvienu kąsniu vis labiau ir labiau tirpsta suteikdama malonumo pojūtį, o čia kiekvienas personažo veiksmas yra per daug akivaizdus, jog aiškiai matosi, kaip susiklostys jų likimo vingiai pasibaigus šiam kūriniui. Dar vienas įdomus, o kartu ir liūdnas filmo pastatymo aspektas yra scenarijaus silpnumas antroje pusėje, nes žiūrint būtent pirmąją juostos dalį gauname ganėtinai šmaikščią komediją, tačiau įpusėjus viskas žlunga akyse, nes pradedama aptarinėti taip režisieriaus mėgstama sekso tema. Monotonija ir rutina neleidžia susilieti su filmu, nes kaskart, kai jau lauki gardesnio kąsnelio iš dialogų, einančių link kulminacijos, pradedama rodyti kita scena. Žiūrint šią juostą susidaro įspūdis, jog ir toks kino grandas kaip Vudis Alenas yra linkęs prie komercinio žingsnio, nes paskutinės filmo minutės yra tiesiog šlykšti reklama, už kurią matyt buvo sumokėta solidi sumelė. Visgi iš meilės tokiam nusipelniusiam kino atstovui galima atleisti jo padarytas klaidas šiame filme, nes jis jau tiek metų džiugina kino pasaulį savo išradingomis juostomis, jog vienas ar kitas kritimas žemyn nepakeis požiūrio į jį kaip į genijų.
Operatoriaus darbas, kurio dėka tobulai parodytas amžinasis miestas, vertas didžiausių plojimų, nes Roma pateikiama taip subtiliai, gracingai, spalvotai, jog po peržiūros gali kilti mintis nukeliauti būtent ten, o ne į kitą miestą, pateiktą režisieriaus ture po Europą. Kitas stipresnis momentas yra ir garso takelis. Pakylėtos, ramios, spalvingos, nuoširdžios muzikinės kompozicijos leidžia atsipalaiduoti ir mėgautis puikiais Romos vaizdais. Būtent šie filmo momentai iš techninės pusės sukuria geresnę nuomonę apie silpnoką scenarijų.
Dirbti pas tokį kino grandą kaip Vudis Alenas, žinoma, nori visi, tačiau tik išrinktieji gali džiaugtis šio charizmatiško kino kūrėjo kompanija. Kaip ir visada surinkęs puikiausią aktorių trupę, režisierius puikiai sugeba parinkti jai ir personažus. Nuo 2006 metų „Sensacijos“ nesirodęs savo filmuose, Vudis Alenas vėl sugrįžo į ekranus, nors ir trumpai ,tačiau būtent jo personažas išlaiko visą humorą, kuris yra skleidžiamas iš juostos. Neblogai susitvarkė ir karšto būdo ispanė Penelope Cruz, suvaidinusi netipišką sau vaidmenį, prostitutę Aną. Kaip visada žavi ir stulbinanti aktorė Ellen Page su talentinguoju Jessie‘iu Eisenbergu, puikiai pasirodė kaip duetas, smagi ir žavi pora ekrano ribose. Italas Oskaro laureatas Roberto Begninis ir amerikiečių filmų žvaigždė Alekas Baldvinas taipogi bandė užpildyti visas įmanomas spragas, ir iš dalies jiems pavyko, nes charizmatiškai pateikti personažai ir sukūrė didžiausią juostos pamatą.
„Į Romą su meile“ – tai ganėtinai sausas kino grando Vudžio Aleno gastrolių po Europos miestus finalas. Kupina ironijos, puikiausios vaidybos, tačiau banalaus siužeto juosta yra tik menkas šešėlis palyginus su praeitu metų režisieriaus triumfu visame pasaulyje. Kaip bebūtų liūdna, tačiau Romos miesto grožis nebuvo atskleistas taip žaviai, kaip galima buvo matyti kerinčio Londono, Barselonos ar Paryžiaus vaizduose.
