„Žaidimas tik prasideda“
Amerikiečių rašytojas Robertas Ludlumas 1980 metais padovanojo pasauliui intriguojančią istoriją apie visiškai kitokį specialiųjų tarnybų agentą nei iki šiol populiarumo nestokojantį Iano Flemingo fantazijos sukurtą britų žvalgybos pažibą, Džeimsą Bondą. Bestseleriu tapusi „Bornas: Sunaikinta tapatybė“ knyga davė žalią šviesą pratęsimui, kuris pasirodė 1986 metais „Bornas: Absoliutus Pranašumas“ pavidale. Po dar didesnės antros dalies sėkmės rašytojas padeda galutinį tašką 1990 metais pasakojime apie atmintį praradusį agentą pasirodžiusioje knygoje pavadinimu „Bornas: Galutinis tikslas“. Iš ilgus metus nedrįstančių ekranizuoti tokios delikačios temos, pateiktos knygose, kino studijų iniciatyvą perėmė Warner Bros. televizijos padalinys ir 1988 metais sukūrė trumpą serialą, kuriame pagrindinį vaidmenį atliko amerikietis Richardas Chamberlainas. Praėjus daugiau nei dešimtmečiui nuo paskutiniosios knygos išleidimo bei lygiai po metų nuo rašytojo mirties režisierius Dougas Limanas pristato pirmosios knygos ekranizaciją su Mattu Damonu priešaky. Po šiltai priimto bei žiūrovų ir kritikų liaupsinamo veiksmo trilerio tolimesnė trilogijos ateitis buvo šviesi, o atėjus į projektą režisieriui Paului Greengrassui, 2004 bei 2007 metais sukūrusiam pratęsimą, trilogijos statusas buvo pripažintas kultiniu. Atsisakius toliau tęsti Džeimso Borno nuotykius pagal Erico Van Lustdabero parašytas knygas, režisierius bei pagrindinio vaidmens atlikėjas pasišalino iš tolimesnės franšizės ateities. Nenorėdama prarasti tokio pelningo projekto, studija Universal Pictures, švenčianti šimto metų jubiliejų, pakvietė ankstesnių dalių scenaristą Tonį Gilroy‘jų atsistoti už vairo bei taip nutiesti kelią naujos trilogijos pradžiai. Nusipelnęs scenaristas ir režisierius, kurio dėka 2007 metais pasirodė septyniems Oskarams nominuotas politinis trileris „Maiklo Kleitono sukurta tiesa“, pristato visiškai naują žvilgsnį į Džeisono Borno pasaulį kito agento akimis.
Džeisonas Bornas tapo labai skaudžia tema slaptoms JAV tarnyboms ir kol jis lieka gyvas, grėsmė atskleisti visą purviną tiesą apie jas su kiekviena minute vis labiau didėja. Pasibaisėję „Treadstone“ bei „Blackbriar“ programų fiasko, užslaptintų valstybės tarnybų vadovai nusprendžia atsikratyti įkalčių sunaikindami dar vieną slaptą programą pavadinimu „Outcome“, kurios veikla gali privesti prie kraštutinumų. Visi programos dalyviai, mokslininkai, darbuotojai bei agentai visame pasaulyje yra likviduojami pagal vadovybės įsakymą, tačiau dviem pavyksta išvengti mirties. Buvęs specialusis agentas Aronas Krosas bei laboratorijoje dirbusi daktarė Marta Šering kartu pradeda mirtiną žaidimą su sistema, kuri yra tokia tobula, jog tik stebuklas leis jiems išgyventi žūtbūtiniame susidūrime su gerai apmokytais žudikais.
Po 2007 metais puikiai užbaigtos Roberto Ludlumo trilogijos ekranizacijos „Bornas: Galutinis tikslas“ bei paties pagrindinio personažo istorijos pabaigos, pelno troškusi studija visgi sugebėjo pasitelkti visos trilogijos scenaristo pagalbą sukurti ketvirtą serijos filmą, kuris mažai ką turį bendro su ankstesniosiomis dalimis. Žinoma, figūruojanti Borno pavardė viso filmo metu primena, jog veiksmas vyksta jo gyvavimo laikotarpiu, o tuo labiau trečiojo filmo veiksmo metu, tačiau visiškai naujo pagrindinio personažo dėka viskas nutolsta dar labiau nuo pagrindinės minties, o pasilieka tik bendras istorijos motyvas apie užslaptintų specialiųjų tarnybų darbą iš vidaus. Pats filmas yra padalintas į dvi istorijas, iš kurių būtent agentūros vidaus darbas yra labiau pabrėžtas, nei naujojo personažo nuotykiai, kas yra ganėtinai keista. Palyginus su ankstesniais filmais, kuriuose buvo išlaikyta tam tikra riba tarp šių dviejų skirtingų barikadų pusių, o tuo pačiu vienos bendros istorijos motyvo pastebėti šiame projekte yra tiesiog neįmanoma. Pats filmas irgi praranda pusę žavesio dėl veiksmo vietos. Jeigu trilogijos metu Džeisonas Bornas galėjo grožėtis didžiausiais Europos miestais, tai čia monotoniškai parodyta Aliaska bei dar labiau pati JAV valstybė sukuria nuobodžią atmosferą, ir tik pačiame juostos gale parodytas Singapūras ir jo gatvėmis bėgiojantys herojai kompensuoja viską su kaupu. Liūdniausia, jog filmas nepasižymi jokia intriga, o tuo labiau visos siužetinės linijos eigoje beveik nėra įtampos žiūrint šį darbą. Visgi prisiminus 2002 metų pirmąją dalį, kur nuo pačių pirmųjų minučių filmas galėjo pasigirti profesionaliai sukurta įtampa, kuri lydėjo iki paties galo, ši juosta, kurią galima laikyti naujos trilogijos pradžia, labai nusileidžia pirmtakui pagal bendrai pateiktą vaizdą. Veiksmo scenų taipogi žymiai mažiau pateikta, nei buvo tikėtasi. Bendras vaizdas, jog žiūrovams pateikiama politinė drama arba nebent politinės tematikos trileris, nes pavadinti šią juostą veiksmo trileriu su minimaliai pateiktomis veiksmo scenomis yra labai sunku. Vienintelės paskutinės dvidešimt gaudynių minučių nors šiek tiek kompensuoja nykų juostos vaizdą. Personažų dialogai irgi neneša savyje gilios prasmės apie gyvenimo džiaugsmą bei gyvybę kaip turtą, o gauname tiesiog paprastus ir banalius pokalbius apie tam tikras buitines temas. Apibendrinant tai, ką pateikia žiūrovams Gilroy‘us, galima sakyti, jog tai ganėtinai vidutinis naujos trilogijos startas, o žiūrint į tai, jog Ericas Van Lustdaberas yra parašęs net septynias knygas, susidaro įspūdis, jog jei ši dalis bus ganėtinai pelninga, mes dar ilgai neatsisveikinsime su vidutiniškos kokybės kūrinių ekranizacijomis bei Džeisono Borno istorija.
Vienintelis dalykas, kuris šioje, kaip ir ankstesnėse dalyse, pateikiamas gerai tai realistiškas veiksmas. Minimaliai išnaudojant specialiuosius efektus veiksmo scenose gaunamas labai tikroviškas vaizdas, tačiau kitas liūdnesnis juostos vaizdas yra operatoriaus darbas, kuris visiškai kitaip yra pateiktas nei įprasta matyti trilogijos filmuose, o drebančios kameros efektas realistiškumui pagardinti buvo tiesiog išimtas iš bendro juostos vaizdo, kas ir padarė visą juostą ne tokią efektingą. Garso takelis neblogas, visai dinamiškos kompozicijos, tačiau visgi pritrūko labiau pavažiavusio takelio ypač veiksmo scenose, bet lieka pasakyti ačiū kūrėjams nors už paliktą visos franšizės pagrindinį kūrinį „Extreme ways“, atliktą amerikiečių dainininko Moby. Visgi iš techninės pusės juostai nėra jokių priekaištų, bet vien to nepakanka, kad ji padarytų įspūdį žiūrovams, mylintiems filmus, pastatytus pagal Roberto Ludlumo knygas.
Mattui Damonui atsisakius toliau vaidinti franšizėje, jo vietą užėmė vis labiau populiarėjantis aktorius Jeremy‘is Renneris. Po stulbinančių pasirodymų 2009 metų „Išminuotojų būryje“ bei 2010 metų Beno Afflecko režisuotame trileryje „Miestas“, už kuriuos buvo nominuotas Oskarui, bei gauto leidimo tęsti Tomo Cruise‘o „Neįmanomos misijos“ franšizę, aktoriaus kandidatūra buvo labai gerai priimta, o tai, ką jis sugebėjo parodyti šiame filme, yra nepakartojama. Būtent jo aktorinių sugebėjimų dėka filmas įgauna žavesio bei rimtumo, o tuo pačiu yra malonu žiūrėti į viską, ką ekrane daro ši neseniai iškilusi žvaigždė. Brutaliai, negailestingai, vyriškai pateiktas Arono Kroso personažas be jokių kompromisų lenkia paties Matto Damono sukurtą agentą ir tik istorijos silpnumas neleidžia iki galo atskleisti viso šio personažo potencialo. Pagrindinį moters vaidmenį atliko britė Rachel Weisz, kuri irgi įneša šiam filmui žavesio. Puikiai bei emocingai atliktas darbas, kuris taipogi yra pažiba bendrame juostos fone. Du turintys didelio aktorinio potencialo vyrai, Oscaras Isaacas bei Edwartas Nortonas, nieko neparodė, o jų pavardės gali papuošti nebent šios juostos reklaminius plakatus. Daug, tikrai daug puikų aktorių surinkta šiame filme, bet tik pagrindinis personažų duetas gali pasigirti puikiai atliktu darbu.
„Bornas: Palikimas“ – tai to paties pavadinimo Erico Van Lustbadero knygos ekranizacija, kuri beveik neturi nieko bendro su ankstesniosiomis dalimis apart minimos filmo metu Džeisono Borno pavardės. Be jokios intrigos, su minimaliai pateiktomis veiksmo scenomis bei visiškai neturinti savyje įtampos juosta yra tik blankus šešėlis prieš stulbinančiai sukurtą trilogiją su Mattu Damonu ir gali pasigirti tik pagrindinių aktorių įsimenančia vaidyba, kuri sudaro labai didžiulį pamatą bendram veiksmo trilerio fonui.
