„Pandoros skrynia“
Danų kilmės kino kūrėjas Ole Bornedalas, režisavęs 2002 metų dramą „Aš – Dina“, kriminalinį 2007 metų trilerį „Dar viena meilės istorija“ bei tais pačiais 2007 metais pasirodžiusį mokslinės fantastikos žanro filmą „Pavaduojanti mokytoja“, antrą sykį bando įsitvirtinti Holivudo žemėje po visai nesėkmingo 1998 metų siaubo trilerio „Naktinis budėjimas“. Pasikvietęs į pagalbą kultinės siaubo žanro trilogijos „Piktieji numirėliai“ kūrėją Samą Raimį, plačiajai auditorijai labiausiai žinomą už senosios „Žmogaus Voro“ trilogijos sukūrimą, Europos režisierius pristato šiurpą keliančią juostą, sukurtą pagal neįtikėtinus tikrus įvykius.
Pasaulis pilnas daugybės neatskleistų paslapčių, jog kartais yra geriau, kad kai kurios paslaptys taip ir išliktų neatskleistos. Tuo greitai įsitikins vienos mažos mergaitės tėvas. Po tėvų skyrybų mažoji Ema gyvena su mama, tačiau jos taip mylimas tėtis Klaidas neapleidžia dukros bei savaitgalius leidžia kartu. Eilinį kartą pasiėmęs dukrą bendram laiko praleidimui, Klaidas net nenutuokia, kas jo laukia. Mergaitė, nuėjusi į kaimynų kiemo išpardavimą, tarp gausybės daiktų surado seną ir padėvėtą relikviją su senoviniais užrašais, kuri iš karto krito jai į akis. Iš pirmo žvilgsnio antikvarinė dėžutė atrodo kaip gražus interjero aksesuaras, tačiau Ema net nenutuokia, kad joje slypi blogis, bandantis išlįsti iš savo kapavietės. Atidariusi prakeiktą dėžę, mergaitė išlaisvino demoną, kurio neįmanoma sustabdyti. Į kovą su antgamtinėmis jėgomis dėl dukters sielos stojęs Klaidas privalo sunaikinti blogį, kol jis nesunaikino jo vaiko bei kitų nekaltų žmonių.
Kiekvienais metais pasirodo keli siaubo bei mistikos žanro filmai, kuriuos įkvėpia istorijos pagal tikrus įvykius. Labiausiai ,žinoma, madingos juostos apie egzorcizmus, su kuriais dažnai žaidžia Holivudinės studijos. Kaip bebūtų liūdna, tačiau tarp žiūrovų yra didėlė paklausa tokios pačios idėjos filmams, kuriais kiekvienais metais vis banaliau nori pamaitinti filmų kūrėjai. Paklausa yra, todėl prodiuseriams su režisieriais rūpintis dėl filmo kokybės nereikia visiškai ir tokiu būdu žiūrovai gauna tokius „šedevrus“ kaip 2012 metų pseudo dokumentinę juostą „Demonas viduje“, 2011 metų mistinį trilerį „Egzorcizmas“ ar 2009 metų realistiškai pateikta „4-ajį lygmenį“, o ką jau kalbėti apie „Pjūklo“ pasirodymo tradiciją per Helovyną pasiglemžusią naująja franšizę „Paranormalūs reiškiniai“. Šiuo atveju pati istorija yra pateikiama ganėtinai išradingiau už ankstesnius tokio pobūdžio filmus, tačiau reikėtų atkreipti dėmėsį į tai, kad filmo reklaminiuose plakatuose puikuojasi užrašas apie istoriją, sukurtą pagal tikrus įvykius, kas iš karto numenkina šį darbą. Banali iki negalėjimo scenarijaus pradžia, kurią sutinkame vos ne kas antrame siaubo filme, ir nesvarbu, ar tai apleistas namas, knyga ar dėžė, viskas prasideda tokia pačia schema, tačiau kas užkliūna būtent šiame filme, tai originaliai pateikiama demono istorija, nors ir pati filmo pabaiga yra pagirtina, bet iki tokių juostų kaip kultinis 1973 metų „Egzorcistas“ ar 2005 metų siaubo trileris „Emilės Rouz egzorcizmas“ yra labai toli, ypač atmosferos atžvilgiu. Pritrūko siaubo ir įtampos atmosferos, vos keli šiurpūs vaizdai, kurie sukelia labiau šleikštulį nei baimę, todėl šią juostą pavadinti pilnaverčiu siaubo filmu niekaip negalima. Efektingų scenų taipogi labai mažai, nors einant link pabaigos kompensuojamas jų nebuvimas per kelias minutes trukusią kovą dėl mergaitės sielos. Šis filmas nesukelia jokių didesnių emocijų, kurių dėka būtų galima sakyti, jog žiūrovams šį kartą pasisekė ir jiems buvo pristatytas tikras siaubo filmas, o ne eilinis nevykęs bandymas žaisti egzorcizmo tema kine remiantis reklama apie tikrus įvykius.
Svarbiausias siaubo žanro aspektas yra šiurpą keliantis garso takelis, kurio dėka žiūrovas patiria tikrą baimės jausmą bei košmarą viduje. Šio filmo muzikinės kompozicijos ganėtinai neblogai suderintos su kai kuriomis siaubo scenomis, tačiau jos nesugeba perteikti visos siaubo atmosferos, kuri lydi juostą. Jeigu kas ir atsakingas už neblogai pateiktą visos juostos visumą, tai yra filmo operatorius Danas Laustsenas, kuris atidirbo pilnai už visus. Efektingai pateiktos scenos tik iš vizualinės pusės, tačiau jos sudaro nemažą pamatą visam filmui, sukuriant nenuobodų kovos su demonu spektaklį. Vizualinių efektų irgi netrūksta, bet labai jau jie nekokybiškai pateikti, o kai kur galima pastebėti ir visiškai kompiuterizuotus momentus tokios kokybės, kurią galima buvo matyti dar prieš dešimt metų, kai kinuose karaliavo „Žmogus voras“ to paties Samo Raimio, kuris ir prodiusavo šį projektą.
Filmas negali pasigirti pirmojo ryškumo žvaigždėmis, tačiau pagrindinio vaidmens atlikėjas Jeffrey Deanas Morganas, daugeliui žinomas iš puikios grafinės novelės „Stebėtojų lygos“ ekranizacijos komedijanto vaidmens, sugeba vienas ant savo pečių nešti šią juostą. Vienas iš nedaugelio talentingų bet neteisingai nepripažintų Holivudo aktorių vien savo charizma užtemdo visus, o ir žiūrint visą filmą akys koncentruojasi ties jo vaidinamu personažu, bet ne pačia istorija. Puikiai įkūnytas personažas, nors gal šiek tiek per sausai atskleistas bendrame viso filmo fone. Dukters vaidmenį, dėl kurios smalsumo ir prasidėjo visos bėdos, ganėtinai neblogai suvaidino jaunoji Natasha Calis, kuri būdama dar tokio jauno amžiaus parodė savo talentą bei drąsiai gali konkuruoti ateityje su Fanning seserimis. Visas kitas aktorių kolektyvas blankiai, tikrai blankiai pasirodė, todėl netikroviškos vaidybos dėka irgi buvo gautas gan silpnas efektas.
„Demonas viduje“ – tai visiškai nepateisinęs lūkesčių siaubo žanro eilinis banalus vidutiniokas, kuris savo pasikartotinu scenarijumi iš kitų tokio pat pobūdžio juostų apie egzorcizmus sukuria aplink save neigiamą aurą dėl originalumo stokos iš kūrėjų pusės. Įkvėptas pagal tikrus įvykius filmas taip netikroviškai pateikia visą šią netikėtiną istoriją, jog viskas, kas yra rodoma ekrane, labiau primena juokingą farsą, nei tiesą.
