Hobitas: Smogo dykynė

„Drakonas nori kariauti“

Vienas pelningiausių visų laikų kino režisierių, prodiuserių ir scenaristų, trijų Oskarų ir begalės kino apdovanojimų laureatas, Naujosios Zelandijos pilietis Peteris Jacksonas jau antrus metus iš eilės tampo viso pasaulio gerbėjų nervus didingu pasakojimu apie „Hobitą“ pagal legendinio rašytojo J. R. R. Tolkieno romaną. Po komercinės pirmosios dalies sėkmės ir ne itin gerų atsiliepimų iš kritikų ir žiūrovų pusės, režisierius kardinaliai perstato savo numatytą viziją ir visiškai patamsina žinomos istorijos kontekstą, priartindamas juostą prie jo šedevru tapusios trilogijos „Žiedu valdovas“.

Kino vizionierius kviečia pamatyti dar smagesnę kelionę ir nepamirštamą nuotykį, kuriame gerai pažįstami bičiuliai susitiks su naujais priešais ir susipažins su dar nematytais sąjungininkais, kurie ruošiasi mūšiui, galinčiam pakeisti visą Viduržemio pasaulį.

Apie ką mes čia…

Gendalfas, Bilbas ir Torinas su kitais nykštukais tęsia savo ilgą ir varginančia kelionę iki Vienišojo kalno, kuriame jie turės susitikti su pačiu grėsmingiausiu padaru žemėje – slibinu Smogu. Deja, bet slibinas tai ne vienintelė jų bėda. Paskui juos keliauja piktai nusiteikę orkai su Azogu priešaky, todėl keliautojų laukia labai sunki kova su tokiais galingais priešais.

Kūrinio vidus

Lygiai prieš metus pasirodęs pirmasis „Hobito“ trilogijos filmas sukėlė daugiau ažiotažo nei buvo galima tikėtis. Viskas sukosi aplink dar neregėtą HFR formatą, kuris turėjo kardinaliai pakeisti kino industriją. Deja, revoliucinė technologija patyrė visišką fiasko, o daugelis žiūrovų ir kino kritikų tiesiog negailestingai apkalbėjo filmą ir jo kūrėją. Pasimokęs iš savo klaidų Peteris Jacksonas antrą serijos filmą pristato be garsių replikų apie 48 kadrus per sekundę. Toks poelgis labai gerai atspindi patį filmą, kuris tiek savo kokybe, tiek niūrumu pagaliau pradėjo formuotis į tikrą pasakojimą, panašų į tą, kurį režisierius sukūrė prieš daugiau nei dešimt metų.

Naujas filmas su kiekvienu žingsniu eina link to poveikio, kurį mums suteikė „Žiedų valdovas“. Iš vaikiškos pasakos, kurią matėme pirmame filme viskas transformuojasi į tamsų pasakojimą apie žūtbūtinę kovą tarp gėrio ir blogio. Taip pat, pradeda jaustis sąsajos su legendine trilogija, kas tampa tikra dovana visiems Tolkieno gerbėjams. Kaip ir žadėjo režisierius, su kiekvienu filmu veiksmas ir jo pateikimas bus taip sutapatinamas su ankstesne trilogija, jog žiūrovas galiausiai galės atsisėdęs ramiai prieš televizorių žiūrėti vientisą kelionę. Iš vienos pusės tai puikus sprendimas, iš kitos – nelabai, nes nereikia pamiršti, jog pati knyga skirta labiau vaikams, nei paaugliams ir suaugusiems, kaip „Žiedų valdovas“.

Jeigu pirmas filmas pasirodė nuobodus, tai šis atrodys kaip tikras veiksmo šedevras. Visa kelionė į Vienišąjį kalną atrodo įspūdingai ir įtemptai. Kiekvienas herojų žingsnis tampa tikru išbandymu ne tik jiems, bet dar ir prijaučiantiems žiūrovams. Pasaka pavirsta į rimtą pasakojimą, kuriame pagrindiniai personažai jaučia tikrą baimę ir kartu ja užkrečia savo gerbėjus. Sėdint kino salėje ir matant visokiausius šlykščius padarus pasidaro neramu, kad jie gali išlysti iš bet kokios vietos ir netikėtai čiupti. Tokia įtampa buvo jaučiama ir trečiame „Žiedų valdovo“ filme, kai Frodas turėjo susikauti su voru. Veiksmas taipogi labai susietas su pačiu istorijos finalu, kurio taip įnirtingai laukia visi „Hobito“ gerbėjai. Penkių armijų mūšis taps puikiausiu koziriu, ir tuo pačiu sugebės užbaigti visą didingą pasakojimą, bet, deja, visą šį grožį teks pamatyti dar po metų.

Nauji filmo personažai įneša labai daug energijos, ypač su džiugesiu sveikiname vėl ekranuose pasirodžiusi Legolasą. Įsimintiną elfo pasirodymą vainikuoja nauja veikėja – Taurielė. Puikus elfų duetas neleidžia atsitraukti nuo ekranų, nes tiek jų kovų meistriškumas, tiek spontaniškai perteikti judesiai prikausto. Didžiausiu filmo papuošimu tampa slibinas Smogas. Atsižvelgti į literatūrinį kūrinį, slibinas perteiktas tiesiog nepriekaištingai. Peteris Jacksonas sugebėjo atitinkamai gerai pavaizduoti pagrindinį knygos antagonistą. Žiūrint į jį jaučiama tikra baimė, bet kartu ir filmo didybė. Drakonui į porą puikiai parinktas lankininkas Bardas, kuris, kaip ir knygoje, atskleidžią savo kario potencialą. Seni bičiuliai dar labiau atsiskleidžia, ypač Bilbas, kurį pradeda valdyti Saurono žiedas. Taipogi susiformuoja nauja grėsmė, su kuria žiūrovai ir skaitytojai jau susipažino žymioje trilogijoje. Nykštukai ir Gendalfas irgi ne ką prasčiau įtraukti į istoriją, todėl kiekvienas iš jų sugeba įnešti ir pozityvios atmosferos, o kai reikia – rimtumo. Bendras veikėjų portretas labai vaizdingas, todėl po perskaitytos knygos galima teigti, jog režisierius kuo puikiausiai atkūrė visą „Hobito“ dvasią ekrane. Žinoma, galima ginčytis dėl nykštukų išvaizdos, nes, prisiminus Gimlį, jie čia atrodo kaip modeliai, tačiau nereikia pamiršti vieno svarbiausio dalyko – knygoje jie aprašyti būtent taip.

Filmas pasibaigia ties svarbiausiu knygos momentu, todėl iš tiesų pasidaro nemalonu, jog tenka laukti dar metus, norint pamatyti visą didingą „Hobito“ finalą. Iš kitos pusės malonu, jog dar ir kitais metais per Kalėdas bus galima sugrįžti į spalvingą bei tamsų Viduržemio pasaulį, kuris sugeba įtraukti jau nuo pirmų filmo kadrų.

Techninė juostos pusė

Iš vizualinės pusės filmo kokybė labai pagerėjo, atsižvelgiant į pirmą juostą, kuri iš dalies priminė dokumentinį filmą, o ne fantasy žanro atstovą. Niūresnės filmo spalvos, kokybiškai perteiktos vietovės ir stulbinamai gražiai ir tikroviškai perteiktas Smogas parodo, jog režisierius ir jo komanda pasimokė iš prieš metus padarytų klaidų.

Filmą papuošia dar ir kokybiškas trimatis vaizdas, kurio metu slibinas sugeba gąsdinti salėje sėdinčius žiūrovus. Konvertuotas į 3D ir kartu nufilmuotas HFR formate filmas nesudaro jokių papildomų nepatogumų, todėl žmonės, kurie nepamėgo pirmame filme 48 kadrų per sekundę, gali drąsiai eiti ir žiūrėti filmą. Jokio diskomforto nebus.

Garso takelis, kaip ir priklauso tokio pobūdžio filmams, turi būti epinis, ką ir padaro Oskarinis kompozitorius Howardas Shore‘as. Puikus epiškesnių scenų skambesys ir nuotykio dvasios perteikimas muzikiniais kūriniais priartina filmą prie tos didybės, kuri jautėsi besiklausant „Žiedų valdovo“ garso takelio. Žinoma, už viską reikia padėkoti nuostabiam garso montažui, kuris sustiprino muzikinį filmo potencialą.

Operatoriaus darbas, kaip ir pirmame filme, stulbina savo gracingumu. Labai taikliai parodytos kovų scenos, o kraštovaizdžiai tiesiog atima žadą. Tokiais manevrais filmo kūrėjai dar labiau suteikia vilties, jog trečias ir finalinis „Hobito“ akordas taps vienu didingiausių ir gražiausių įvykių modernioje kino istorijoje.

Juostos montažas gana geras, tačiau kai kuriuose vietose buvo pastebimos klaidos, kurios šiek tiek susilpnina istorijos vientisumą. Kalbama apie personažų perteikimą ekrane. Visa kita tiesiog fantastiškas darbas, kuris įtraukia nuo pradžios iki pat finalinių titrų.

Aktorių kolektyvinis darbas

Pirmasis filmas buvo kupinas puikiausių aktorių, tačiau šioje juostoje yra be galo daug naujokų, todėl filmas tampa dar epiškesniu pasirodymu kino ekranuose.

Juostą papildęs charizmatiškasis Benedictas Cumberbatchas paskolino tik savo balsą, tačiau vien jau to užtenka, kad slibinas Smogas taptu žymiai grėsmingesniu padaru. Unikalaus balso savininkas tiesiog su kiekviena savo replika daro šventę visų gerbėjų ausims, todėl vien jo buvimas juostoje labai daug ką reiškia.

Karių gretas papildė puikiausi aktoriai Orlando Bloomas, kuris jau ketvirtą kartą pasirodo Legolaso vaidmenyje, grožio deivė Evangelin Lilly, suvaidinusi Taurielę ir vis populiarėjantis Luke‘as Evansas, kuriam atiteko pats svarbiausias filmo momentas. Visi jie pasirodė epizodiškai, tačiau vien jau už savo personažų svarbą nusipelno pagyrimų. Labai maloniai ir vaizdingai perteikti veikėjai.

„Hobito“ senbuviai – Ianas McKellenas, Martinas Freemanas, Richardas Armitage‘as su nykštukų kompanija vėl įspūdingai perteikia savo personažus, kas negali nedžiugint. Šiame filme jie dar labiau atsiskleidžia, todėl tiek personažams, tiek aktoriams negalima išreikšti jokios kritikos. Viskas atlikta be priekaištų.

Filmą savo buvimu papuošia ir Elrondą vaidinantis Hugas Weavingas, Galadrielę įkūnijanti nuostabioji Cate Blanchett, kuriai šiais metais žadama Oskaro statulėlė už „Džesminą“ bei Christopheris Lee suvaidinęs Sarumaną. Neapsieinama ir be Iano Holmo su Endy Serkiso, kurie vien savo buvimu nukelia į 2001 metus.

Tokio puikaus kolektyvo dėka „Hobitas“ atgimsta iš naujo, o aktorių vaidinami personažai dar labiau krenta į akis, todėl belieka sulaukti 2014-ųjų ir pamatyti galutinį jų atsisveikinimą su Viduržemiu.

Verdiktas

„Hobitas: Smogo dykynė“ – tai žymiai pranašesnis ir savo efektingumu kerintis trilogijos tęsinys, lenkiantis prieš metus pasirodžiusį pirmtaką. Vizualiai patobulėjęs ir epiškumo įgavęs pasakojimas apie Viduržemį tampa tikra Kalėdine dovana nuo režisieriaus Peterio Jacksono visiems šio unikalaus žanro mylėtojams.