Kalakutai: Atgal į ateitį

„Padėkos dienos afera“

Animatorius Jimmy‘is Haywardas, debiutuodamas plačiuose kino vandenyse su linksmu ir labai pozityviu „Hortonu“, užsitarnavo visai gerą kino kūrėjo statusą, todėl sekančiu jo projektu tapo brutalaus komikso „Džona Heks“ ekranizacija, kurią, deja, pasaulis sutiko labai šaltai. Po trijų metų pertraukos, kino kūrėjas vėl pasirodo ir pristato animacinį projektą, kuriuo bandys susigražinti pasitikėjimą.

Kino kūrėjas kviečia mažus ir didelius animacijos gerbėjus atsidurti vieno išskirtinio kalakuto kailyje ir jo akimis pamatyti sunkią giminės dalią, kuri kiekvienais metais ateina su taip JAV mėgstama Padėkos diena.

Apie ką mes čia…

Kalakutas Redžis išsiskiria nuo savo gentainių, todėl savo gretose nenorėdami turėti keistuolio, kalakutai išmeta jį laukan. Blogiausia tai, kad pasimetęs paukštis atsiduria gatvėje Padėkos dienos išvakarėse. Tačiau laimingasis kalakutas išvengia baisios lemties ir patenka į geras rankas. Nuo to prasideda jo kelionė pažįstant naujai atrastą pasaulį.

Kūrinio vidus

Kiek teko žiūrėti animacinių filmų, tai nė viename nedominavo pasakojimas apie sunkią kalakutų dalią per Padėkos dieną. Žavu, kad kino kūrėjai bent pabandė sukurti kažką originalaus ir pamokančio savo mažiausiems žiūrovams. Akivaizdu, jog filmas orientuotas jauniausiems kino mylėtojams, todėl jame atsiribojama nuo kokių nors keistenybių, galinčių blogai paveikti vaikus.

Pats pasakojimas prilygsta istorijos pamokai žmonėms, kurie galbūt nėra susipažinę su Padėkos dienos tradicijomis. Svarbiausiu akcentu tampa klausimas, kodėl pagrindiniu patiekalu ant stalo visada yra kalakutas. Žinoma, atsakymo į šį klausimą negauname, bet aplinkkeliais linkstantis pokalbis šia tema duoda gerų rezultatų, nes matome visai originalią interpretaciją. Neapsieinama ir be meilės elementų, tačiau tai bent gėrį propaguojantis momentas, kuris sušildo filmo atmosferą. Draugystė šiame filme irgi labai svarbi, todėl nuotykiai pavirsta tikru šio reiškinio tarp žmonių išbandymu.

Filmas prasideda gana niūriai ir neįdomiai, veikėjai pristatomi silpnai, tačiau įsibėgėjus pasakojimui viskas grįžta į savo vėžes, todėl kelionė laiku tampa geriausiu filmo komponentu. Veiksmo plane nuobodžiauti irgi nereikia, nes juosta kupina gal ir prastai įgyvendinto bei banalaus veiksmo, tačiau jis bent jau priverčia neatitraukti akių, o svarbiausia – neužmigti. Iš tiesų, daugelis antrarūšių animacinių projektų žiūrovams pateikiami taip neskoningai, kad praėjus trečdaliui laiko tenka spoksoti į laikrodį.

Personažai labai pilki, todėl galiausiai nė vienas iš jų deramai nebuvo pristatytas. Tačiau tai netrikdo, visgi viskas orientuota į istorijos pamoką su daug veiksmo. Humoras, kaip ir dažniausiai būna filmuose, skirtuose vaikams, labai klišinis ir nejuokingas, bet atleistina, nes ne jame filmuko esmė. Neįsimintinas filmas, tačiau tikrai ne prastesnis už daugelį kinuose rodomu animacinių juostų. Taigi, po peržiūros tikrai nėra jokio pykčio ant filmuko kūrėjų už tai, jog pigiais būdais bandė pasipelnyti iš vaikų ir jų tėvelių.

Techninė juostos pusė

Juosta tikrai nėra labai įspūdinga ir animacijos grožis čia atrodo lyg filmukas iš karto būtu gamintas DVD formatui. Pasigęstama kokybiškai pateikiamų veikėjų, detalumo ir svarbiausia – spalvingumo. Blogiausia, kad filmas dar ir konvertuotas į 3D, o tai dar labiau sutirština spalvas. Efekto jokio, bet užtat kokia tamsa aplanko bežiūrint trimatėje erdvėje. Geriausia rinktis 2D seansus, kad bent akių ir nosies neskaudėtų ir būtų galima bent kažkiek pasigrožėti šviesesniais vaizdais.

Garso takelis kaip iš kokio veiksmo filmo. Nėra nuotykio motyvo ir jokių išskirtinių muzikinių kompozicijų ar dainų, priverčiančių pasijausti pasakiškame filme, kurio pagrindiniu akcentu kaip tik ir tampa nuotykis.

Montažas neblogas, todėl istorija nesugeba nukentėti nuo nekokybiško scenų pateikimo, o ir intriga šiek tiek išlieka iki pat galo, na, bent jau vaikams tai tikrai. Suaugęs žmogus puikiai supras, kodėl filme viskas vyksta taip, kaip vyksta, todėl paaiškinimai čia nebūtini.

Aktorių kolektyvinis darbas

Lietuviškas filmo įgarsinimas prastokas, todėl viskas susižiūri tikrai skurdžiai. Dėl kai kurių aktorių monotoniškų dialogų ir tiesiog nekokybiškų replikų intonacijų, personažai tampa visiškai neįdomiais filmo dalyviais. Tai tik dar labiau pablogina bendrą siužetinės linijos vaizdą.

Verdiktas

„Kalakutai: atgal į ateitį“ – tai paprasta, tačiau gana smagi istorijos pamoka apie Padėkos dienos papročius ir ištakas, bet dėl visiškai nekokybiškos techninės pusės ji tampa dar vienu pilku projektu, pasimetusiu tarp kitų panašaus pobūdžio juostų, besipuikuojančių DVD lentynose.