Greitoji pagalba

Po penkių Transformerių (angl. „Trasnformers“) filmų ir paskutinio didžiulio „Netflix“ projekto „Slaptasis šešetukas“ (angl. „6 Underground“), „Greitoji pagalba“ (angl. „Ambulance“) yra lyg režisieriaus Michaelo Bay’aus atokvėpis, sugrįžimas prie kažko paprastesnio. Ir kas gali būti paprasčiau nei filmas apie bankų plėšikus ir juos gaudančius policininkus? Bet vėlgi, viskas prie ko prisiliečia M. Bay’us tampa pompastiška ir išpūsta. Taip yra ir su naujuoju filmu „Greitoji pagalba“ – iš pažiūros paprasta istorija, nusprogdinta su klasikiniu bei gerai pažįstamu režisieriaus stiliumi.

Siužetas

Karo veteranui Vilui (akt. Yahya Abdul-Matheen II) skubiai reikia pinigų žmonos operacijai. Negalėdamas jų gauti legaliomis priemonėmis jis kreipiasi į nusikalstama veikla užsiimantį brolį Denį (akt. Jake Gyllenhaal), kuris kaip tik ruošiasi stambiam banko apiplėšimui. Vilas nenorom prisijungia prie operacijos, tikėdamasis, kad viskas praeis greitai, neskausmingai ir pelningai. Žinoma, banko apiplėšimas virsta didžiule nesėkme ir kaip paskutinę išeitį abu herojai pabėgimui pagrobia greitosios pagalbos automobilį, kurio viduje medikė Kamila (akt. Eiza González) bando išgelbėti jau nukentėjusio pareigūno gyvybę.

Filmas

Yra veiksmo filmai ir yra M. Bay’aus veiksmo filmai. Patinka ar ne, režisierius turi savotišką ir per šitiek metų nepakitusį stilių, kuris iškart leidžia atpažinti žmogų už kameros. „Greitoji pagalba“ yra šabloniškas ir neišskirtinis jo filmas, tad čia rasime visus besikartojančius režisieriaus aspektus. Raumeningi vyrukai iš kariuomenės, kieti nusikaltėliai, gražios panelės, šmaikštūs policininkai, saulėta ir gyvybinga aplinka, susišaudymai, sprogimai (kas be ko) ir bent kelioms sekundėms pasirodanti Amerikos vėliava. Sunkiai rasi holivudiškesnį veiksmo filmą nei šis. Tas pats ir apie patrakusį režisieriaus filmavimo stilių, kuriame toks dalykas kaip statiška scena neegzistuoja. Niekada nesustojanti kamera dirba visu pajėgumu, kad net paprastą dialogą tarp dviejų veikėjų paverstų intensyviu ir pumpuojančiu adrenaliną. Kur kiti filmai suteikia žiūrovams kokį ramesnį momentą ir laiko apdoroti kas vyksta, tokių privilegijų M. Bay’aus pasaulyje nėra. Kaip jam būdinga, režisierius nuo pat pradžios spaudžia gazą ir neatleidžia pedalo.

Ramių momentų iš siužeto pusės ir taip mažai, nes šis filmas yra lyg viena didelė veiksmo scena. Po įvado ir pradinio apsišaudymo, kai veikėjai įsėda į greitosios pagalbos automobilį, jie ten ir praleis didžiąją dalį filmo, o M. Bay’us jų kelyje statys viską, ką tik galima trankiai pervažiuoti. Tikrai reikia įvertinti žmogaus atsidavimą visiškam chaosui. Mašinos vartysis, daužysis, trenksis viena į kitą, o kamera lygiai taip pat arba skraidys virš pastatų ar net lįs po ratais, kad kuo ekstremaliau parodytų visą tą mėsmalę. Scenose prikrauta tiek daug veiksmo ir judesio, kad kai kurios jų tikrai verčia pakelti antakius iš nuostabos.

Bet nors šitiek darbo ir pastangų buvo įdėta į kietai atrodančias scenas, kartkartinis susidomėjimas yra geriausia, ką „Greitoji pagalba“ gali išspausti. Tai yra nuolatinė M. Bay’aus filmų problema – kai viskas yra perdozuota maksimaliam efektui, visas reginys pradeda ne tik atsibosti, bet ir išvarginti ar atbukti. Režisieriaus stilius yra greitas ir patrakęs, bet tuo pačiu labai netvarkingas. Pavieniais momentais išlenda akivaizdžios montažo klaidos, o didesniu siužeto mastu epizodinės veiksmo scenos yra surištos prastai, jos visiškai neturi pasekmių ir nevaro siužeto į priekį. Geriausias to pavyzdys būtų kaip kelis kartus veikėjai vidury dialogo trankiai nukala kažkokį objektą gatvėje ir visiškai į tai nesureaguoja. Galiausiai, visas reikalas užsitęsia tikrai per ilgai, galima išmesti lauk kelias nereikšmingas automobilių trankynes ar scenas, tačiau tai būtų nebūdinga režisieriui, kuris nežino, kada sustoti ir į filmą meta viską, ką turi nufilmavęs.

Juolab, kad siužetas tikrai neužkabins. Jam būdingas klasikinis ir paprastesnis ankstesnių M. Bay’aus filmų žavesys, tačiau tai vis tiek yra tik menkas pretekstas daužyti automobilius ir žaisti su pirotechnika. Šioks toks pliusas, kad režisierius prislopino humorą, šiame filme nėra juokelių, kurie negražiai išsišoktų kaip „Transformerių“ filmuose. Čia bandoma pateikti rimtesnę istoriją su labiau kompleksuotais veikėjais, tačiau tokiame klišių ir logikos skylių pripildytame reginyje rimtumo neišgausi. Kaip kad pagrindiniai herojai turėtų būti nusikaltėliai, bet gali būti tikras, kad kai reikės, jie pasielgs teisingai. Nes tokiuose filmuose tiesiog taip yra. Iš vaidybos pusės išsišoka tik Jake’as Gyllenhaalas, jo audringos asmenybės perteikimas labai tinka M. Bay’aus veiksmo filmų herojui.

Išvada

„Greitoji pagalba“ – klasikinio režisieriaus M. Bay’aus chaoso dozė, kur siužetas antraeilis, o pirmoje vietoje yra aistringas atsidavimas sprogimams, automobilių avarijoms ir objektų naikinimams. Apibendrinant, tai yra vidutiniškas veiksmo filmas, tik retkarčiais sudominantis ekrane vykstančiu ekstremalumu, bet jis patenkins mėgstančius tą savotišką režisieriaus stilių.