„Pagirios“
Komedijų asai, „Kvarteto I“ vyrukai, su savo ilgamečiu režisieriumi Dmitrijumi Djačenku padovanoję vienas iš geriausių paskutinių dešimtmečių rusų satyrines komedijas „Radijo diena“, „Apie ką kalba vyrai“ ir „Apie ką dar galvoja vyrai“ dar sykį susibendrauja ir pristato visiškai kitokio pobūdžio ir tematikos kūrinį, kuris savo išradingumu turi perspjauti ankstesnius jų darbus.
Kino kūrėjai kviečia žiūrovus atsidurti lyg gyvame spektaklyje, kuriame bandoma išsiaiškinti visą tiesą apie naktinius pagrindinių herojų nuotykius, kuriems sunkiai sekasi susidėlioti visą jų išgertuvių vaizdą.
Apie ką mes čia…
Kankinami stiprių pagirių atsibudę trys vyrai supranta, jog randasi nepažįstamoje vietoje be langų ir durų. Bandydami išsiaiškinti savo buvimo vietą jie sutinka dar kelis nelaimėlius, patekusius į tokią pačią keblią situaciją. Kartu jie bendromis pastangomis bandys suprasti, kas įvyko naktį ir kodėl jie atsidūrė būtent toje vietoje.
Kūrinio vidus
Drąsiai galima pasakyti, kad „Kvarteto I“ komanda – tai geriausia, kas nutiko rusų komedijos žanre nuo neatmenamų, sovietinių ir jau klasika tapusių filmų laikų. Kai rinką pradėjo valdyti nieko vertos ir bukagalviams skirtos studijos „Enjoy Movies“ ir „Comedy Club“ vulgarios, tualetiniu humoru perpildytos komedijos, pasidarė išties baugu. Armėnų valdomos kompanijos žiūrovus lyg zombius užhipnotizavo savo menkaverčiais darbais, kurie jiems neša nemažą kapitalą. Su „Kvartetu I“ visai kitokia situacija, nes iš jų sklinda intelektualus, prasmingas, šiek tiek ironiškas, tačiau visada pamokantis humoras, kurį labai sunku sutikti šiuolaikiniuose žanro darbuose. Dabar dažniausiai bandoma prilygti vakarams ir jų siejamai vulgarumo ir žiemiau juosmens pripildytų juokelių bangai.
Filmo pavadinimas labai klaidinantis, nes daugelis gali pagalvoti, jog filmas yra apie antrą galą, o to čia visiškai nėra. Filmas kardinaliai skiriasi nuo ankstesnių kūrėjų darbų, todėl tai irgi vienas iš įdomesnių ir originalesnių jų sumanymų, neatkartojantis jų hitais tapusių filmų. Stilius išlaikytas tas pats – pokalbiai apie gyvenimą ir jo prasmę, tačiau šiek tiek kitokiame kontekste. Jei dilogijoje apie vyrus buvo šnekama vien tik šeimyniniais reikalais, tai čia kalbos eina apie dvasinius išvedžiojimus ir pomirtinį gyvenimą. Kaip visada, visi pokalbiai atspindi vyresnę auditorija, todėl akivaizdu, jog jaunimas, o ypač paaugliai, vargiai supras apie ką šnekama šioje juostoje. Gyvenimo patirtį ir nemažą rūpesčių bagažą turintys žmonės suvoks visą rimtumą ir ironiją, parodytą kurioziškomis veikėjų situacijomis ir pasakojimais. Dialogai, kaip ir buvo galiam tikėtis – aukštumoje.
Filmo veikėjais tampa įvairių profesijų žmonės. Jie filme labiausiai atspindi tuos, kurie puikiai apibūdina naktinį gyvenimą. Prostitutė, transvestitas, policininkas, turčiai ir vakarėlių liūtai. Su tokia kompanija scenaristų pateiktas skanėstas susižiūri labai linksmai, todėl galima nemažai prisijuokti iš jų veiksmų, kuriais bandoma pabrėžti kiekvieno iš jų charakterio bruožą bei pašiepti stereotipus. Išpildymas tikrai meistriškas, bet ko norėti, visgi tai teatro specialistų darbas, kurie savo pjesę perkėlė į didžiuosius ekranus. Pavyko išties gerai, tačiau tenka pripažinti ir tą faktą, jog tai nėra geriausias „Kvarteto I“ darbas.
Siužetinė linijos pateikimas neįprasta forma sukuria tikro „mindfucko“ įspūdi, o tai komedijos atžvilgiu labai šviežias vėjo gūsis. Sunku prisiminti, kad komedijose taip įdomiai ir paslaptingai būtų vystomas veiksmas. Iki pačios pabaigos mes nežinome kaip pasibaigs visų veikėjų likimas ir kaip kūrėjai mums pateiks finalą, nes paaiškinimas turėtų būti, jog kiekvienas suprastų savaip, ką pamatė. Taipogi filmą pagražina apie amžiną gyvenimą ir religijas metaforomis pripildytos scenos, kuriose akivaizdžiai bandoma parodyti kiekvieno žmogaus požiūrį į religinius įsitikinimus. Tai nėra žeidžiantis kūrėjų eksperimentas, o maloni pašaipa iš banalių tradicijų, kurios po mirties nieko nereiškia.
Filmas labai lengvai susižiūri iki pat finalo. Kūrėjams pavyko duoti peno apmąstymams apie mirtį ir viską, kas ją supą, pradedant nuo paties numirėlio iki laidojimo ceremonijos. Komedija ne kiekvienam, tačiau apie kiekvieną iš mūsų.
Techninė juostos pusė
Filmas prigrūstas nelabai kokybiškais, šiek tiek pasenusiais specialiaisiais efektais ir animaciniais sprendimais, kurie iš pradžių sudaro ne itin malonų bendrą vaizdą, tačiau į viską įsižiūrėjus galima suprasti, jog tai nebuvo iš piršto laužti kūrėjų veiksmai. Kiekvienas iš pavaizduotų efektų pateikia veikėjų matomą pasaulį ir jo pasaulėžiūrą į jį.
Operatorius neturėjo pernelyg daug vietos pamanevruoti ties veikėjų veiksmais, o beveik viskas vyksta vienoje patalpoje, todėl jo dėka sugebame detaliai pamatyti kiekvienos scenos dekoracijas, kurios atspindi filmo atmosferas.
Garso takelis, kaip ir ankstesniuose „Kvarteto I“ filmuose, nėra pernelyg išraiškingas, nors sukuria tikrai šiltą ir jaukią atmosferą peržiūros metu. Kai kuriuose momentuose norėtųsi kažko judresnio ir labiau melodingo. Žinoma, už Natali dainą „O Bože kakoi mužčina“ atskira padėka, kur gi be jos apsieisi.
Filmo montažas labai geras. Sukurta puiki nežinomybės intriga, kuri neleidžia atspėti kaip filmas pasibaigs.
Aktorių kolektyvinis darbas
Aktorių kolektyvas išliko toks pats kaip ir ankstesniuose „Kvarteto I“ juostose su keliais naujais veikėjais.
Leonidas Baracas, Rostislavas Haitas ir Kamilis Larinas nepateikia savęs iš naujos perspektyvos. Jie identiški, kokie ir buvo „Apie ką galvoja vyrai“ dilogijoje, tačiau didžiausią nuostabą sukelią jų kvarteto dalyvis Aleksandras Demidovas. Suvaidinęs transvestitą aktorius iš tiesų sunkiai atpažįstamas, ir tik įsirutuliavus veiksmui galima suprasti, jog po tonomis kosmetikos slypi visų mylimas akiniuotis.
Į pagrindinių veikėjų gretas atkeliavo gražuolė Jekaterina Kuznecova ir žinomas teatro aktorius Igoris Zolotovickis. Jie abu sukūrė visai pakenčiamą papildymą, tačiau irgi jokio išraiškingesnio vaidmens neatliko. Vaidybos prasme viskas pernelyg užspausta, tačiau pakenčiama.
Juostą papildo savo buvimu ir tokie žinomi veidai kaip Nona Grišajeva, Valdisas Pelšas ar Glebas Samoliovas. Jų pasirodymas filme sukelia malonius įspūdžius.
Verdiktas
„Greičiau nei triušiai“ – tai ne pats geriausias genialaus „Kvarteto I“ darbas, tačiau vienas įdomesnių ir išradingesnių komedijos žanro rusų kinematografijos atstovų. Savo prasmingais dialogais, gyvenimiškomis situacijomis ir ironijos perpildytu pasakojimu sukuriama nežinomybės intriga, išaiškėjanti tik pačiame filmo finale.
