Ekskursantė

„Tremtis“

Režisierius Audrius Juzėnas jau ne pirmą kartą grįžta į praeitį ir pristato sunkų lietuvių gyvenimą karo ir pokario metais, kuo galėjome įsitikinti 2006 metais pasirodžiusioje juostoje „Vilniaus getas“, kuris puikiai atspindėjo aną laikotarpį.

Šį kartą kino kūrėjas pristato pagal tikrus ir neįtikėtinus įvykius, net penkis metus kurtą juostą, kurioje pristatomas vienos drąsios mergaitės pabėgusios iš mirties traukinio likimas, galintis pavergti kiekvieno žiūrovo širdis.

Apie ką mes čia…

Pabėgusi iš tremtinius vežančio traukinio į Sibirą, vienuolikmetė Marija atsiduria šaltame ir negailestingame pasaulyje visiškai viena. Po daugybės kančių ir ilgos kelionės, ja pasirūpina radęs vyras, tačiau Marija negali pas jį pasilikti amžinai, turi pereiti sunkius išbandymus, kad vėl atsidurtų ten kur šilta ir jauku – tėviškės namuose.

Kūrinio vidus

Pirmos filmo akimirkos ir skrydis virš Lietuvos miško, iš karto nuteikia rimtai kelionei ir vidiniam apsivalymui, patriotizmo išreiškimui ir meilei tėvynei, ilgesiui. Nuo to režisierius pradeda savo neįtikėtinai jautrų pasakojimą apie ištvermę ir tikėjimą. Pirmos filmo akimirkos, pirmos scenos parodo, jog kino kūrėjas yra rimtai nusiteikęs perkelti mus į šaltą ir negailestingą pokario metą, kai su žmonėmis elgėsi kaip su gyvuliais. Autentiškas vaizdas parodo visą kruopštumą, todėl gauname stiprų ir tikrovišką bendrą vaizdą, be kokių nors pagražinimų.

Siužetinės linijos eiga kruopščiai apgalvota, nes viso filmo metu jaudinanti mergaitės kelionė pavirsta tikru pragaru ne tik jai, bet ir žiūrovui, kuris būdamas neabejingas, kartu su ja patiria skaudžias akimirkas. Filmas turi gana gerą psichologinį kontekstą, kuri laiko įtampoje bei nežinioje iki pat finalinių juostos akordų ekrane. Atvirai šnekant, tai vienas iš nedaugelio, o galbūt vienintelis toks lietuviškas darbas, kuris privers lieti ašaras. Filmas ir jo pasakojimo pobūdis labai primena Oskarinį Romano Polanskio „Pianistą“. Tokia pat kelionė, tremtis, nežinia ir noras grįžti į tėvynę. Nors sulyginimas pernelyg hiperbolizuotas, tačiau pripažinkime, šis filmas būtų puikiu kandidatu atstovauti Lietuvą, už geriausią užsienio filmą Kino Akademijos apdovanojimuose.

Filmo metu girdime dvi kalbas, lietuvių ir rusų, tačiau būtent rusų kalba dominuojanti, bet tai kaip tik geras režisieriaus ėjimas, nes nepamirškime, kokį laikotarpį vaizduoja juosta. Kiekvienas dialogas labai gerai apgalvotas, todėl leidžiama susipažinti su visiškai skirtingų kultūrų ir nacijų papročiais. Skirtingas tų pačių lietuvių ir rusų paveikslas. Vieni parodo savo humanišką pusę, kiti gyvuliškus instinktus. Įdomu, jog nepabijota parodyti smurto. Beveik kiekvienoje scenoje matomas pasaulis, kaip kokia degraduojančios visuomenės irštva, kurioje karaliauja vienas vienintelis įstatymas – akis už akį.

Juosta kupina gausybės įvairių personažų, kuriems skirtas itin didelis dėmesys. Kiekvienas iš jų atstovauja vienam ar kitam socialiniam luomui, o tuo pačiu vaizdingai parodomas jų gyvenimo būdas. Banditai, karininkai, ūkininkai, milicininkai, miestiečiai – visi jie sudaro vieną bendrą pasakojimo branduolį, po kurį keliauja Marija. Susipažinimas su kiekvienų iš jų, leidžia mergaitei greičiau subręsti, pažinti pasaulį ir visą jo blogį bei gėrį. Tai ne tik išgyvenimo kelionė, bet dar ir pamoka, asmenybės susikūrimo istorija ir mergaitės metamorfozė į moterį.

Filmo pabaiga labai dviprasmiška, lyg tuštuma aplanko vidų, nėra jokios nuotaikos, norisi verkti, o kartu kraujuoja vidus, jog po peržiūros neišlieka nieko pozityvaus, pamačius tokius kraupius vaizdus ir mergaitės kančią.

Techninė juostos pusė

Puikus operatoriaus darbas sukuria irgi tam tikrą atmosferą, kuri lydi mus iki pat finišo, nes tiek gamtos vaizdai, tiek puikiai apimtos vietovės ir veikėjai sukuria labai gyvenimišką idilę, todėl natūralumas karaliauja kiekviename filmo kadre.

Garso takelis labai dviprasmiškas. Iš tiesų tai pristatytos puikios muzikinės kompozicijos, jautrios ir jausmingos, tačiau yra vienas bet. Viena ir ta pati beveik visą filmą lydinti muzika, dažniausiai netiko rodomiems vaizdams. Suprantama, jog norėta pavergti žiūrovo jautrią pusę, tačiau ir be tokių skambesių širdis virpą per peržiūrą, o toks neatsakingai parinktas garso takelis, trikdė kai kur įsijausti į rodomą veiksmą.

Kostiumai ir dekoracijos palieka labai malonų jausmą. Niūrus, purvinas, šaltas anų laikų paveikslas, tai lyg dovana akimis, kurios kartu prijaučia pamačiusios tą skausmą ir neviltį, kurį mato Marija.

Filmo montažas idealus. Būtent toks pasakojimo pateikimas ir scenų suderinimas paverčia šią dramą kiekvieno iš mūsų išbandymu, nes kaip jau minėta anksčiau, filmas suartina mus su pagrindine heroje, todėl kartu su ja išgyvename jos likimą.

Aktorių kolektyvinis darbas

Anastasija Marčenkaitė savo stulbinančiu pasirodymu parodė, kaip turėtų vaidinti kiekvienas lietuvių aktorius, ir atvirai kalbant, „profesionaliems“ mūsų šalies ekrano didvyriams derėtų pasimokyti vaidybos įgūdžių iš tos vienuolikmetės mergaitės. Visas jos pasirodymas labai natūralus ir iš karto į galvą gali ateiti palyginimas su amerikiečių talentu Hailee Steinfeld, kuri panašiai pasirodė brolių Coenų filme „Tikras išbandymas“.

Sunku nuslėpti ovacijas ir rusų kino elitui, ir tokiems puikiems aktoriams, kaip Sergejus Garmašas, kurio pasirodymas sukėlė didžiulę šypseną, nes tai visgi vienas charizmatiškiausių šių dienų Rusijos aktorių. Nors ir epizodiškai pasirodęs aktorius šiame filme, tačiau kokią išraiškingą graciją jis parodo.

Raisa Riazanova, Igoris Savočkinas, Ksenija Rappoport irgi įneša didelį indėlį į filmą. Nuostabūs aktoriai, o svarbiausia taip jausmingai perteikė savo vaidinamus personažus, jog kartu galima pasakyti, jog ir nuo jų priklausė Anastasijos pasirodymas, kuris išties stulbinamas.

Verdiktas

„Ekskursantė“ – tai jausmingas ir be galo jautrus pasakojimas apie kelionę link vieno tikslo – gyvybės. Neįtikėtinos Anastasijos Marčenkaitės vaidybos, natūraliai perteiktos anų laikų atmosferos ir stipraus konteksto filmas, be abejonės yra vienu iškiliausių Lietuvos kino atstovų, kurį ne gėda vežti į Oskarus.