„Revoliucija?“
Kontraversiškai vertinamas po trumpo metro juostos „Porno melodrama“, jaunas ir gana perspektyvus kino režisierius Romas Zabarauskas pagaliau, po dvejų metų sunkaus darbo, pristato filmą aktualų mūsų šalies visuomenei, kurioje karaliauja homofobija, seksizmas, rasizmas ir nacionalizmas. Jaunas kino kūrėjas tokiu būdu nori išreikšti savo protestą prieš visą nusistovėjusią lietuviško mentaliteto sistemą, kas dar labiau turi prikaustyti dėmesį, prie jo akimis matomos socialinės problemos.
Apie ką mes čia…
Niujorkietis Lukas norėdamas pažinti savo lietuvišką kilmę, iškeliauja į protėvių šalį pas ten gyvenančią močiutę. Atvykus į Vilnių jis pamato visiškai kitokį vaizdą nei tikėjosi pamatyti, susipažįsta su mergina ir bando įrengti klubą, kuris atvertų naujus horizontus tiek jam, tiek muzikos mylėtojams. Viskas klostosi gerai, kol galiausiai vaikinas pamato kitą mūsų šalies medalio pusę…
Kūrinio vidus
Ištisus metus vyko labai daug kalbų, dėl naujausio ir pirmo pilnametražio R. Zabarausko filmo, todėl nenuostabu, jog buvo nemažas ažiotažas aplink šį nekomercinio pobūdžio projektą. Nors ir skeptiškai vertinamas, jaunas režisierius po savo „Porno melodramos“, visgi sugebėjo sukelti tam tikras bangas mūsų šalies kino industrijoje. Filmas visiškai kitoks nei galima buvo tikėtis iš anonsų ar prognozių, todėl čia dar viena įdomi staigmena žiūrovui, kuris galbūt nebuvo pasiruošęs būtent tokiam „Streikui“.
Siužetinės linijos eiga ir pati istorija nors ir nenuobodžiai pateikiamos, bet visgi tenka pripažinti, jog filmas neturi išskirtinio šarmo. Dialogai pernelyg paprasti, kartais banalūs ir neįtikinami, bet svarbiausia, jog nebuvo atskleistas mūsų visuomenės mentalitetas taip, kaip turėtų būti. Per švelniai viskas atrodo, net ir pagalvojus, jog antrame filmo plane gyvuoja homoseksualumo tematika, tačiau bėda tame, jog neišanalizuojama jų problema. Pripažinkime, mūsų šalies žmonės serga homofobija, todėl būtų teisinga parodyti kaip tas atrodo iš šono. Kitas aspektas, tai seksizmas ir, žinoma, rasizmas. Europos vakarų šalyse ar Amerikoje viskas normalu, kai skirtingų rasių žmonės turi ne tik intymius tarpusavio santykius, bet dar ir sukuria šeimas. Lietuvoje visiškai kitaip, net ir labiau humaniškame Vilniuje, kai pamatai einantį miesto centre juodaodį, jį persekioja keisti ir negatyviai atrodantys žvilgsniai. Režisierius to irgi neparodė ir vos tik vienoje scenoje pasigirsta pasišaipantis žodis „negras“. Norint atskleisti tiesą apie Lietuvos žmones, reikia parodyti viską taip, kaip yra iš tikro. Tokiu būdu užsienio žiūrovas susipažins su tikra mūsų šalies realybe.
Personažai įgyvendinti prastai, nors visgi, jeigu žvelgti į pirmą sceną, Lietuvoje prie susitikimo stalo galima pamatyti tam tikrus šalies papročius ir iš pirmo žvilgsnio paprastus, bet širdžiai mielus veikėjus. Toks šiltas susitikimas padaro filmą jaukesniu, bent jau pradžioje, o šiek tiek humoro dar ir pagyvina atmosferą. Gerai sužaista su vertėja, kas priminė senus gerus laikus, kai teko žiūrėti VHS su mėgėjiškais filmų įgarsinimais. Kalbant apie pagrindinius juostos veikėjus, įsimylėjėlius, tai jų akys tuščios, jokios meilės, romantikos, šilumos. Nejaugi vien tik mechaniniu seksu viskas turi ribotis? Būtent toks vaizdas ir pasimato viso filmo metu. Šnekant apie personažus, tai vienintelis momentas, kuris vertas dėmesio – neįprasta jų apranga, stilius, kuris keri akis. Maloniai atrodantis jaunimas, kuris neapsiriboja plika galva ir treningais.
Vienas didesnių pliusų tas, jog bandoma sujungti dvi visiškai skirtingas kultūras. Amerikiečio požiūris į Lietuvą prieš ir po. Tai vaizdingas, tikroviškas ir svarbiausia humaniškas žmogaus pasaulėžiūros pateikimas, ir jo transformacija. Bet to streiko ir pasipriešinimo sistemai nepasimato. Netgi ir paskutinė filmo scena, kuri turėtų sukelti didžiausią sąmyšį, atrodo blankiai. Taip, kino kūrėjas nenorėjo parodyti pernelyg daug smurto ir tuo pačiu žaidžia užuominomis su žiūrovu, todėl galiausiai priėjus prie juostos finalo, pasijaučia kažkokia tuštuma ir vienas vienintelis klausimas – o kur čia streikas?
Po peržiūros lieka nežinomybė, jog pamatei kažką, bet sunku suvokti ką, nes tiek daug minčių, idėjų ir noro buvo pas režisierių išreikšti save, jog tai galiausiai šiek tiek pakenkė bendram filmo vaizdui, tačiau kaip pirmam savo pilno metro darbui galima atleisti klaidas ir palinkėti tobulėti. Režisierius tikrai turi perspektyvų, o svarbiausia talento, todėl galbūt ateityje sugebėsime pamatyti darbą, kuris užtemdys visus kitus lietuviškus filmus, ko ir linkime Romui Zabarauskui.
Techninė juostos pusė
Techniškai filmas pranoko visus lūkesčius, kas labai nustebino. Operatoriaus darbas vertas labai didelio pagyrimo, nors bendras vaizdas atrodė kaip muzikinis klipas, tačiau tas ir pridavė juostai savito ir, žinoma, išskirtinio žavesio. Puikiai sužaista kameros dėka su vaizdais, pristatytas Vilnius ir daugelis jo vietovių pradedant nuo miesto centro paminklų iki gyvenamųjų rajonų.
Vaizdas vaizdu, tačiau ausis džiugino meistriškas garso takelis, kuris irgi pridavė filmui dar vieną didžiulį pliusą. Puikiai pasidarbuota ties fonine muzika, kuri kartais tapdavo ištisa atrakcija stebint nelabai stiprias scenas.
Vienas iš juostos didesnių minusų, tam tikrose scenose blogai suderintas garso montažas, jog žiūrint pokalbį tarp veikėjų, sunkiai suprantamas dialogas, o vienoje scenoje taip pateiktas vienas muzikinis kūrinys, jog atrodė, kad salė tuoj susprogs, tačiau tai tik vienintelis toks ne iki galo išdirbtas techninės pusės aspektas.
Viso filmo metu akis kerėjo Agnės Jagelavičiūtės darbas, kaip kostiumų dizainerės. Puikiai parinkti rūbai, atskleidžiantys kiekvieną personažą atskirai, padėjo iš dalies suvokti jo gyvenimo būdą, perteikti charakterį. Šioje vizualinėje filmo pusėje slypi subtilumas ir jaunimo kultūros pavaizdavimas, nors, žinoma, ne kiekvienas gal ir atskirs, kokiai subkultūrai priklauso vienas ar kitas kadre pasirodantis žmogus.
Susumavus viską, galima teigti, jog per keletą paskutinių metų, tai geriausias lietuviško kino techninės pusės atspindys. Išties pasižiūrėjus į kitus darbus pastatytus pagal vieną ir tą patį šabloną, tai yra atgaiva ne tik ausims, bet dar ir akims.
Aktorių kolektyvinis darbas
Filmas kupinas daugybės aktorių ir mūsų šalies žinomų žmonių, kaip Erica Jennings Didžiulis, Oskaras Koršunovas ar Jazzu, tačiau jie labiau kėlė šypseną nei nuostabą, todėl vertinti jų aktorinių sugebėjimų nereikia, tad apeisime juos ratu ir susikaupsime ties pagrindiniu duetu.
Luką vaidinantis Ebeneezeras Nii Sowahas, kai kuriose vietose netgi labai gerai pasirodė, ypač tose, kai jam nereikėjo per daug šnekėti, nes žiūrint į jo emocijų perteikimą darosi tiesiog nejauku. Aktorius bandė išspausti iš savęs kažką stipraus, bet galiausiai tenka matyti vientisą vaizdą, kuriame jis eina, šnekasi, mylisi ir toliau eina savo gyvenimo taku po Vilnių. Sunkiai išreikštas personažas.
Beata Tiškevič, suvaidinusi pagrindinio personažo meilės objektą, atrodo kraupiai. Visiškai jokių emocijų, jokio atsidavimo personažui, toks pilkas ir kartu šaltas pasirodymas, kuris dar kartą įrodo, jog viena iš didesnių mūsų šalies kino problemų yra vaidyba.
Verdiktas
„Streikas“ – tai gana neblogas bandymas debiutuojančiam pilno metro kine režisieriui įsitvirtinti mūsų šalies kino industrijoje, tačiau visgi filmas turi nemažai spragų scenarijuje, kuris neleido atitinkamai perteikti mūsų šalies žmonių mentaliteto ir pasaulėžiūros tam tikrais socialiniais klausimais, bet dėka nuostabios techninės pusės ir ypač pagirtino garso takelio, juosta susižiūri gana smagiai ir nenuobodžiai.
