„Pinigų karaliai“
Bradas Furmanas, žinomas visu pirmą iš savo puikaus režisūrinio debiuto plačiuose kino vandenyse su kvapą gniaužiančiu ir įtampoje laikančių trileriu „Advokatas iš Linkolno“, pristato savo antrą rimtą Holivudinį darbą.
Režisierius kviečia pasimėgauti rojaus kampeliu Kosta Rika, pamatyti kaip iš tikrųjų veikia visa internetinių lošimų namų sistema ir kartu su pagrindiniu filmo herojumi peržiūros metu atsidurti aklavietėje, iš kurios tik du keliai – kalėjimas arba mirtis.
Apie ką mes čia…
Talentingas Prinstono Universiteto studentas Ričis patenka į bėda. Jam pateikiami kaltinimai dėl nelegalių lošimų universiteto teritorijoje, todėl vaikinui belieka viena išeitis – pratęsti savo machinacijas kitur. Nukeliavęs į Kosta Riką jis susipažįsta su paslaptinguoju Aivanu Bloku, kuriam vaikinas iš karto krenta į akį, kaip gabus šuleris. Įžengęs į Aivano imperiją, Ričis neturi kur trauktis, jis tampa priklausomas nuo savo boso.
Kūrinio vidus
Žiūrint į bendrą kino istorijos vaizdą, galime prisiminti kiek daug prasmingų, įdomių ir išradingų filmų sukurta apie nelegalius lošimus, lošėjus, apgavystes ir įvairias nelegalias machinacijas, todėl režisieriui reikėjo labai pasistengti, kad ne tik nudžiuginti žiūrovą, bet dar jį nustebinti, tačiau kaip mes matome, to neįvyksta ir gaunamas labai šabloninis ir klišėmis apipintas trileriukas, kuris primena 2008 metais pasirodžiusį hitą „21“.
Filme pasakojama standartinė gabaus jaunuolio istorija, kuriam žūt būt reikia pakeisti savo gyvenimą ir užsikalti pinigų. Žinoma, nelabai legaliais veiksmais jis pasiekia savo tikslą, susipažįsta su gražuole, kurią įsimyli bei tuo pačiu užsitraukia pareigūnų nemalonę ir galiausiai susiduria akis į akį su savo bosu, kuriam jis tėra kaip šiukšlė. Kaip jau minėta aukščiau, juosta dubliuoja visą filmo „21“ siužetą. Ar tai gerai, jog antrą kartą tenka matytį tą patį veiksmą? Galbūt ir gerai, jeigu nori atsipalaiduoti, o galbūt nusmigti peržiūros metu, nes kas be ko, bet juosta nors ir labai trumpa , tačiau visiškai neįtraukianti. Siužetinės linijos pateikimas yra nuobodus, jog net kelios gaudynių scenos nesugeba pajudinti bendro vaizdo.
Paviršutiniški ir neįdomus dialogai, jokio humoro, na nebent tik scenoje vykstančioje saunoje, kur pirmą kartą pristatomas Aivanas. Ten visai realus politinių veikėjų atspindys, kai senas apkūnus diedas, kuriam reikia mėlynų piliulių, kad pasijaustų vyru, pasirašo nešvariems darbeliams už patrauklios merginos teikiamas oralines paslaugas. Net šlykštu pagalvoti, bet tokia jau ta realybė. Visur kitur humoro kaip ir nebuvo, nes režisierius bandė išspausti gana rimtą filmo toną, bet, deja, to nesigavo, nes tiek dialogai, tiek pats veiksmo pateikimas tiesiog leidžia gerai panuobodžiauti.
Veikėjai irgi nelabai charizmatiški, kas nepriduoda juostai atskiro žavesio, na nebent galima paminėti Aivano personažą, kuris šiek tiek pritraukė akis prie ekrano, bet ir tai, daugelyje scenų dominavo Ričis, o blogiukas tiesiog buvo nustumtas į antrą planą. Kelios scenos su krokodilais tik neblogos, ten parodomas tikras nusikaltėlio veidas, kuriam žmogaus gyvybė tėra tik žaidimas. Žmonėms, kurie jaučia baimę visokiems ropliams, galbūt tai bus gana nemalonios scenos, tačiau tai vienintelis šviesus filmo momentas, kai tikrai norisi stebėti kas įvyks toliau. Deja, scenai pasibaigus viskas vėl tampa rutina, kai lauki, kada pasibaigs ši nekokybiška pramoga.
Apibendrinus pamatytą vaizdą, galima tik spėlioti, kodėl režisierius po tokio nuostabaus filmo kaip „Advokatas iš Linkolno“ smuko taip žemai, jog pristatė dar vieną eilinį filmą apie lošėjus, kurių ir taip yra begalė.
Techninė juostos pusė
Filme dominuojantis fonas, tai viena iš nedaugelio malonių šios juostos akimirkų. Šiltas ir spalvingas Kosta Rikos vaizdas priduoda juostai šilumos, o kartu paverčia nebloga kelione į šį šiltą kraštą. Bent vizualiai tai tikrai neblogas ir širdį šildantis vaizdas.
Operatoriaus darbas kai kur neįtikinantis, bet gaudynių scenose, ypač vienoje iš paskutinių – jis tiesiog nuostabus. Daugeliui žmonių nepatinkantis drebančios kameros efektas, čia buvo kaip tik derantis su bendru vaizdų. Vienintelis filme pateiktas kvapą gniaužantis momentas, kuris labai greitai pasibaigė.
Juostos montažas neblogas taipogi, nors visgi kelios scenos buvo abejotinai sujungtos į vieną, o tuo pačiu trūko logikos, kai kur atsižvelgiant į veikėjų pateikimą juose.
Garso takelis irgi keistas. Vos tik dvi neblogos dainos lydinčios juostą ir perteikiančios karštą Kosta Rikos ritmą. Kitos muzikinės kompozicijos tėra tipiniai trilerių skambesiai, kurie nesugebėjo sukelti įtampos efekto, nors kur ten sukursi, kai siužetas toks nuspėjamas ir kartu nuobodus.
Aktorių kolektyvinis darbas
Justinas Timberlake‘as jau kelis metus iš eilės sugeba džiuginti savo gerbėjus, ne tik puikiais ir kokybiškas albumais, bet dar ir gana neblogais pasirodymais kine. Šį sykį tenka pripažinti, jog tai vienas blogiausių jo pasirodymų plačiuosiuose ekranuose. Jis čia tiesiog buvo savimi, nevaidino ir net nesistengė vaidinti. Bet reikia pripažinti, jog charizmos šis pop dievaitis tikrai turi.
Aktorius ir tiesiog nepriekaištingas režisierius, Benas Affleckas, matyt, prieš tampant Gotamo sergėtoju, atsipalaidavimui nusifilmavo šiame lengvame trileryje, kuriame visgi nors ir neparodė nieko įsimintino, tačiau lenkė galva visus kitus juostos aktorius. Jo suvaidintas Aivano Bloko veikėjas, tai vienintelė paguoda atsižvelgiant į visus kitus klišinius personažus.
Tokiuose juostose visada turi būti gražuolė, dėl kurios seilę varvins ne tik pagrindinis veikėjas, bet dar ir žiūrovas sėdintis anapus ekrano. Geras ir taiklus režisieriaus sprendimas pasikviesti nuostabaus grožio britę Gemmą Arterton. Vaidinanti fyfą, aktorė kardinaliai pasikeitė, bet tas nesugadino jos bendro vaizdo. Vien tas seksualus žvilgsnis priverčia pasijausti nejaukiai. Vizualiai gražus, nors ir banalus pasirodymas, tačiau jai galima tai atleisti.
Pagrindinei filmo trijulei į pagalbą atėjo ir tokie žinomi ekranų veidai, kaip Anthony‘is Mackie‘is, Johnas Heardas ar Bobas Guntonas, tačiau jų pasirodymas toks menkavertis, jog pasirodant ekranuose, buvo tiesiog malonu juos matyti, neatsižvelgiant į jų personažų pateikimą.
Verdiktas
„Bėgančios kortos“ – tai standartinis ir klišėmis apipintas trileris apie klasikinį gabaus bei neturtingo jaunuolio siekimą tapti kažkuo daugiau, nei jis yra, tačiau dėl banalaus, nuspėjamo ir labai nuobodaus siužeto, filmas tėra dar vienu neįsimintinu darbu apie lošėjų prigimtį ir jų nelegalią veiklą.
