Divergentės serija: Lojalioji

Fantastinių ir veiksmo filmų „Rizikinga erzinti diedukus“, „Skrydžio planas“ ir „Ilsėkis ramybėje departamentas“ režisierius Robertas Schwentke pernai metais pristatė 2014 m. hito „Divirgentė“ tęsinį, kuris savo kokybe ir įtampa lenkė originalią juostą, tačiau kartu ir nuvylė, nes daug kas neatitiko pirmutinio šaltinio – knygos.

Tačiau, net ir po daugybės paleistų kritikos strėlių, kino kūrėjas nenusiminė, ir kartu su studija „Lionsgate“ pristato finalinės knygos pirmąją ekranizaciją, kuri savo prašmatnumu ir kokybe žada pralenkti prieš tai buvusius filmus.

Apie ką mes čia…

Išsilaisvinusi nuo žiaurios tironės Džaninės, Trišė kartu su savo bendražygiais pakeitė istoriją ir galiausiai atidarė sienas, kurios gaubė visą miestą. Tačiau, kas slepiasi už sienos durų, gali sunaikinti visą žmoniją. Belieka viena išeitis, stoti į kovą ir pasirinkti, kas svarbiau – meilė, draugai, ištikimybė ar pasiaukojimas vardan kilnaus tikslo.

Kūrinio vidus

Tendencija skelti finalinę knygą į dvi dalis, kurią pradėjo „Haris Poteris“, tęsiasi ir toliau. Visai neseniai stebėjome „Saulėlydžio“ dviejų filmų finalą, o praeitų metų lapkritis atnešė ir „Bado žaidynių“ pabaigą, kuri irgi susidėjo iš dviejų atskirų filmų. Tačiau, toks kino studijų būdas užsidirbti daugiau pinigų jau įgriso net ir žiūrovams – tą parodė „Bado žaidynių“ finalas, kuris iš visų dalių uždirbo mažiausiai pinigų. Nenuostabu, kad ir „Lojalioji“ tiek tėvynėje, tiek visame pasaulyje laikosi žymiai prasčiau už savo pirmtakus.

Roberto Schwente režisuotas filmas savo siužetine linija pralaimi ankstesniems darbams, kuriuose buvo ir įtampos, ir nemažai veiksmo, o kas svarbiausia, pati istorija buvo papasakota itin įdomiai ir įtraukiančiai. To, deja, negalima pasakyti apie trečiąjį filmą, kuris vietomis buvo ne tik nuobodus, bet dar ir atrodė taip, lyg jį kūrė atmestinai, galvojant, kad vis vien žiūrovai, o tiksliau žiūrovės, sueis ir suneš pinigų maišus. Deja, bet šiuolaikiniai paaugliai ir tokio žanro gerbėjai nėra tokie kvaili, kaip apie juos galvoja Holivudo studijos.

Jeigu pirmoje ir antroje istorijos dalyje viską gaubė nežinomybės šydas, kuris palaipsniui buvo atskleidžiamas, kad žiūrovai peržiūros metu jaustų įtampą ir įdėmiai stebėtų kiekvieną herojų sprendimą, tai naujoje dalyje to nebuvo. Nebuvo visiškai jokio sprendimo pagardinti peržiūrą kokiais nors suktais siužetiniais vingiais, o tik parodytas beprasmis veiksmas, kuris ir tai nusileido pirmtakams. Susišaudymai atrodo graudžiai, lyg baleto šokėjai pirmą kartą paėmė į rankas ginklus. Jau nekalbu apie susidūrimus ir kumštines dvikovas, kurios taip pat kelia juoką. Aš puikiai suprantu, kad tai yra paaugliams skirtas filmas, bet jau tikrai galima buvo parodyti kokį nors judresnį mūšį.

Herojų plane taip pat neišvystame nieko įspūdingo, ypač, kai jie neevoliucionuoja nuo pirmosios dalies pasirodymo. Tiek Trišė, tiek Ketvertas atrodo lygiai taip pat, kaip ir antrame filme. Atsiprašau, Trišei ataugo plaukai. Koks aš neatidus… Juokai juokais, bet nėra gerai, kai personažai pasilieka toje pačioje stadijoje, kokioje mes juos pamatėme pirmą kartą. Tik viena Evelyn su Deividu sugebėjo įnešti šiek tiek šviežio oro gūsio į veiksmą. Daugiau dėmesio sulaukia daugelio pamėgtas Kalebas ir Peteris. Šie jaunuoliai kai kur visa galva lenkė pagrindinį duetą. Bet, nebuvo čia tokio išraiškingo blogiuko, kaip Džanin. Gaila, labai gaila.

Apibendrinus ir nenorint išpasakoti detalių, galiu pasakyti, kad tai ne tik prasčiausia „Divergentės“ serijos dalis, tačiau tai kartu ir viena prasčiausių jaunimo knygų ekranizacijų, kurią teko matyti. Jeigu neužmigsite vidury filmo, reiškia būsite užsispyręs gerbėjas, arba žmogus, kuriam būtų gaila paaukoti 6 eurus už peržiūrą ir nepasižiūrėti viso filmo iki galo.

Techninė juostos pusė

Pernelyg daug pasakoti apie techninius studijos „Lionsgate“ sprendimus ir 140 mln. biudžetą, kuris lenkia tokias puikias juostas kaip „Gravitacija“, „Marsietis“, „Deadpool“ ir kt. kokybiškai atrodančius filmus, nereikia. Efektai labai nekokybiški ir primenantys kitą studijos darbą – „Egipto dievus“. Specialieji efektai tam tikrose vietose atrodo tikrai prastai. Juos išgelbėtų nebent kokybiškas 3D, kuris dažnai ateina į pagalbą filmams, kuriuose bandoma nukreipti dėmesį nuo gėdingai atrodančios vizualinės pusės.

Garso takelis neblogas, bet neįspūdingas. Yra kelios muzikinės kompozicijos, kurios sugeba veiksmui priduoti žavesio ir įtampos jausmo. Užtat sprogimai ir pirotechnikos specialistų darbas vertas pagyrų. Kostiumai ir tikrosios filmo dekoracijos geros. Garso montažas kai kuriose veiksmo scenose atliktas gerai. Montažas pakenčiamas, nors istorija tam tikrais momentais nutrūksta ir rodoma visiškai kitokia scena.

Aktorių kolektyvinis darbas

Šįkart aktoriais tenka nusivilti, nes jeigu pirmuose dviejuose filmuose tiek Shailene Woodley, tiek Theo Jamesas vaidino ir bandė perkopti per save atskleisdami savo vaidinamus personažus iš kelių perspektyvų, tai šioje juostoje jie atrodo kaip zombiai, kuriems nusibodo vaidinti.

Filme neblogai pasirodo Naomi Watts ir Jeffas Danielsas, bet ko norėti, tai visgi kino veteranai. Jų personažai ryškiausi ir įdomiai pateikti. Taip pat visai pakenčiamai atrodo Zoe Kravitz, kuriai atiteko Kristinos vaidmuo.
Milesas Telleris ir Anselis Elgordas, kaip ir ankstesniuose filmuose, taip pat pritraukia dėmesį. Be jų filme vaidina ir Oskaro laureatė Octavia Spencer bei charizmatiškasis Ray‘us Stevensonas.

Verdiktas

„Lojalioji“ – itin prastai sukurta ir labiausiai nuo knygos nutolusi dalis, kurios negelbėja nei specialieji efektai, nei veiksmas ar daugybė žinomų aktorių. Tai itin nykiai, be jokios kibirkšties siužetinėje linijoje papasakota istorija, kuri pabosta įpusėjus juostai ir tuo pačiu priverčia nuobodžiauti iki pat finalinės scenos lydinčios į finalinį Trišės raundą su sistema.