Bene rečiausiai kino pasaulyje nagrinėjama tema – finansai. Neabejoju, kad atsirastų žmonių, kurie bandytų su šiuo teiginiu ginčytis, bet taip jau yra. Jei filmų apie karą, meilę, fantastinių istorijų ar tiesiog kosmosą galime sulaukti bene kasmet ir tikrai ne po vieną, tai finansai ar akcijų biržos kinuose pasirodo retai, kas keletą metų ir dažniausiai yra tik vos paliečiama teritorija. Sunku pasakyti, kodėl taip yra, bet galima spėti, kad nėra tiek daug kino kūrėjų, galinčių profesionaliai paaiškinti, ką nori pasakyti ir tuo pačiu padaryti tai įdomiu reginiu. Bet štai, šių metų apdovanojimų laikotarpiui buvo parengtas filmas „Didžioji skola“, pasakojanti apie visą pasaulį smarkiai sukrėtusią finansinę krizę.
Turinys
Smarkiai auganti finansų rinka atrodo kaip niekada stipri. Bet keturi vyriausybe nepasitikintys finansų biržos makleriai pastebi, jog viskas nėra taip gražu, o ateityje, kai visas finansinis burbulas išsipūs iki savo galimybių ribos, grius ne tik JAV, bet ir kitų pasaulio valstybių ekonomikos. Ir nors beveik niekas tuo netiki, vyrai su savo kompanijomis ima investuoti prieš ekonomiką, paneigdami antrinių nekilnojamo turto paskolų vertę. Jie suvokia, kad juos tenkinantis įvykis ne tik gali, bet išties sugriaus milijonų žmonių gyvenimus.
Kažkuo su finansų krizėmis susiję filmai dažnai turi nemažai problemų. Viena jų – per daug lengvai pateikiamas turinys, lyg adaptuotam žiūrovui, kurį gali suprasti net ir vidurinėje besimokantis paauglys, o tą paprastumą bandoma paslėpti po asmeninėmis dramomis. Toks žaidimas gal ir pasiteisina, tačiau taip atsiranda filmai „Volstrytas: pinigai nesnaudžia“. Jei jau konkrečiai kalbame apie 2007-2008 metų krizę. Kiti filmai turi kitą bėdą. Jie yra per daug sudėtingi, kalbama aptakiomis, tik biržos makleriams suprantamomis frazėmis, kurios paprastam žiūrovui sako lygiai nieko, o sudėtingas scenarijus dėmesį patraukia tik labai gerai įsijautusiems žiūrovams. Dar viena tokių filmų bėda – gana lėtas pasakojimo būdas, pasibaigiantis tragedija popieriaus lapuose. Toks filmas, nors ir geras, buvo „Rizikos riba“. Tačiau atsiranda ir tokių darbų, kurie priverčia jaustis kvailu. Iki tol, kol viskas papasakojama labai netikėtu, tačiau geru būdu. Ir būtent tokį sprendimą pasirinko režisierius Adamas McKay‘us.
Pirmiausia, tai įdomus sprendimas pasirinkti vieną pagrindinių veikėjų, kuris nuolat laužytų ketvirtąją sieną. Dar prieš kelis metus būčiau rimtai nepatenkintas tokiu sprendimu, bet vis kintančios istorijos pasakojimo tendencijos tiek kine, tiek televizijoje, pripratino prie žvilgsnio į tavo akis. Ketvirta siena laužoma ne tik to veikėjo, bet ir „įterptukų“, jei juos taip galima pavadinti. Kitaip tariant, vidury istorijos atsiranda kažkoks žinomas žmogus, kuris daugiau ar mažiau paaiškina sudėtingus terminus paprastais metodais. Ir nors pirmą kartą tai gali pasirodyti keista, žiūrint filmą toliau galima tuo tik džiaugtis, nes net pasijutęs mažu asilu nebūsi ilgai nuskriaustas. Viskas pamažu paaiškės. Būtent toks sprendimas leidžia režisieriui naudoti sudėtingą biržos leksiką ir tuo pačiu išlaikyti bet kurio žiūrovo dėmesį.
Ir nors viskas yra grindžiama ant Volstryto, svarbiausi filme išlieka veikėjai. Daugumai jų skiriama nemažai ekrano laiko, todėl jie atskleidžiami labai gerai. Pora veikėjų yra menkesni, mažiau įdomūs ir galėtume sakyti nereikalingi, bet net ir jie įneša kažką gero į filmą. Kad veikėjai būtų geriau atskleisti, pateikiamos jų gyvenimo istorijos. Taip net ir biržos makleriai yra sužmoginami, o jų veiksmai sprogus nekilnojamo turto burbului ir griūnant ekonomikai atrodo labai tikri ir jautrūs, suprantami ir išgyvenami. Reiktų atsižvelgti į tą faktą, jog visos šios detalės ir sužmoginimai buvo skirti vos dviem pagrindiniams veikėjams – Markui Baumui ir Maiklui Bariui. Galbūt todėl, kad jie buvo šios krizės šaukliai, galbūt dėl to, kad jie yra labiausiai paveikti sistemos. Sunku pasakyti, kodėl tik jie yra stipriausi šiame filme, bet tuo pačiu ir galima pasidžiaugti, jog sudėtingos ir tylios asmenybės karaliauja griūvant pasauliui.
Filmo scenarijus ir siužetinė linija tikrai verti dėmesio. Kiekvieno veikėjo dialogas, nors ir kiek menkesnis, yra svarbus tolesnei istorijos eigai. Nė vienas pokalbis nepraslysta nepastebėtas, o galiausiai viskas sueina į vieną galutinį tašką.
Techninė pusė
Garso takelis šiame filme yra viskas. Na gerai, ne viskas. Bet jis yra labai daug. Būtent muzika šiame filme labiausiai atskleidžia kiekvieno veikėjo charakterį. Ir labai sunku nusakyti, kokie tie charakteriai yra. Pavyzdys – geriausiai su pačia muzika nupasakojama Maiklo Bario asmenybė. Santūrus, bendrauti nemokantis ir labai keistas žmogus, kurio kabinete nuolatos taško sunkus metalas. Tai kartu ir parodo, kad metalo gerbėjai nebūtinai turi lakstyti apsikarstę odomis ir siurbti nekaltų mergaičių kraują vidury kapinių. Taigi, garso takelis piešia veikėjų portretus ir laužo stereotipus.
Operatoriaus darbas taip pat geras. Galbūt po savaitės ir neprisiminsit, kuo jis toks ypatingas, tačiau žinosit, kad jis toks. Kinematografija filme labai gera. Ji, kaip ir garso takelis, geba perteikti kiekvieno veikėjo vidinį pasaulį, kaip atskirą filmo detalę. Lygiai taip pat gerai kinematografų dėka sukuriamas atmosferos pojūtis, krizės brendimas ir blogos ateities suvokimas.
Montažas filme yra labai neįprastas. Visų pirma todėl, kodėl bendrąja prasme viskas atlikta puikiai, bet tuo pačiu anksčiau minėti „įterptukai“ atsiranda lyg iš niekur nieko. Tai lyg grubiai atlikti dokumentiniai intarpai, kurie iššoka iš filmo, bet kartu ir yra jame iki paskutinės akimirkos. Tai lyg dalis neatskiriamo darbo, kuris privalo būti, nors ir nėra toks estetiškai patrauklus, kaip gražūs perėjimai iš vienos scenos į kitą.
Aktoriai
Filme vienareikšmiškai dominuoja Christianas Bale‘as su Steve‘u Carellu. Būtent jų veikėjai yra geriausiai atskleidžiami ir tiesiog nepriekaištingai suvaidinti. Net sunku kažką daugiau pridurti, reikia pažiūrėti filmą, kad suprastum viso jų pasirodymo gerumą.
Antrame plane atsiduria kitu du pagrindiniai aktoriai – Ryanas Goslingas ir Bradas Pittas. Jei aukščiau paminėti aktoriai padarė viską, tai šie du – buvo daugiau ar mažiau panašūs į ankstesnius savo veikėjus. Tiksliau, toks buvo Ryanas Goslingas. Bradas Pittas, kaip pagrindinis filmo prodiuseris, tik šmėžavo filme ir pasakė kelis svarbius sakinius, bet užėmė tikrai gerokai mažiau svarbią vietą.
Savo antraplanius vaidmenis gana neblogai atliko Marisa Tomei, Garrettas Hinesas, Hunteris Burke‘as, Shauna Rappold, Charlie‘is Talbertas, Cassey‘is Grovesas, Jeremy‘is Strongas ir kiti. Prie žinomų žmonių galima priskirti ir specifinius vaidmenis atlikusius Anthony‘į Bourdainą, Margot Robbie ir Seleną Gomez.
Verdiktas
„Didžioji skola“ yra aukštos kokybės ir įtraukiantis filmas apie visiškai neįdomų ir dažnai nuobodų dalyką – akcijų biržą. Tai kartu ir portretas žmonių, tapusių didžiausios ekonominės krizės šaukliais, kurie prieš krizę atrodė kaip paskutiniai kvailiai. Gerai atskleista istorija leidžia mėgautis aktorių pasirodymais, o specialūs paaiškinantys intarpai sukuria lengvumo jausmą net ir ypatingai sudėtinos terminologijos kontekste.
