„Drauguži, aš esu Getsbis“

Australų kilmės režisierius, scenaristas ir prodiuseris, Bazas Luhrmannas, pasižymintis itin puikiomis vizualinėmis klasikinių literatūrinių kūrinių ekranizacijomis, pristato savo penktąjį režisūrinį darbą. Žinomas iš tokių kūrinių, kaip 1996 metų modernaus miuziklo „Romeo ir Džuljeta“ ekranizacijos pagal nemirtingą Viliamo Šekspyro kūrinį, spalvingo ir seksualaus 2001 metais pasirodžiusio „Mulen Ružo“ bei karinio epo „Australija“, kūrėjas kviečia pamatyti pagal naujus kino kanonus sukurtą amerikiečių klasiko, Frensiso Skoto Ficdžeraldo, šedevrą.

Nusižengęs visoms klasikinėms tradicijoms, režisierius pristato filmą, kuris perkels žiūrovus į triukšmingą XX amžiaus pradžios Niujorką, apgaubtą modernios muzikos ir vizualinių triukų, bei supažindins su ekscentrišku milijonieriumi, kuriam yra pavaldus visas pasaulis.

Apie ką mes čia…

Jaunasis brokeris Nikas atvažiuoja į gyvenimu alsuojantį ir besiplečiantį Niujorką. Apsigyvenęs kukliame name, jis pastebi, jog jo kaimynystėje gyvena žmogus, kurio niekas nėra regėjęs, tačiau apie jį visi šneka. Pakviestas į prašmatnų vakarėlį pas savo kaimyną, vaikinas pagaliau turi galimybę susipažinti su paslaptingu ir ekscentrišku žmogumi – ponu Getsbiu.

Kūrinio vidus

Bazas Luhrmannas jau eilinį sykį bando įrodyti, jog modernumu apgaubtos klasikinių kūrinių ekranizacijos suteikia daugiau laisvės bei estetiškai sugeba susitapatinti su šiuolaikiniu žmogumi. Frensiso Skoto Ficdžeraldo kūrinys sulaukė aibės ekranizacijų, todėl į visus filmus būtų galima žvelgti kaip į tam tikrą evoliuciją – ne tik kino, bet ir paties literatūrinio kūrinio. Geriausiomis yra laikomos dvi ekranizacijos – tai klasikinis auksinio Holivudo laikotarpio filmas, pasirodęs 1949 metais, bei 1974 metais pasirodžiusi literatūrinio kūrinio vizija su Robertu Redfordu priešaky, pelniusi du Oskaro apdovanojimus. Kaip bebūtų, šie senesnieji filmai sunkiai sugebėjo perteikti knygos didybę, tačiau lyginant su šia nauja juosta, jie visgi yra žymiai brandesni savo turiniu ir pačia atmosfera.

Nepaisant daug žadančios pradžios – ypač detaliai pristatomo Niujorko ir jo užkulisių, leidžiančių atitrūkti nuo tikrovės ir atsidurti svajingame mitų apgaubtame pasaulyje, kuris savo vizualiai nepriekaištingais kraštovaizdžiais yra tolygus rojui žemėje – įpusėjant filmas praranda knygoje jaučiamą mistinę atmosferą. Veiksmas pradeda rutuliotis pernelyg chaotiškai, o pati istorija, pasakojama Niko lūpomis, neišlaiko intrigos. Visgi reikia pripažinti, jog keletas šios juostos scenų yra labai stiprios, emocingos bei prikaustančios dėmesį, bet be lenktynių, kurios yra tolygios „Greitų ir įsiutusių“ filmų serijai, santykių aiškinimosi dėl moters ir įspūdingų vakarėlių, tai savo vidumi gana tuščias filmas.

Pačių pagrindinių personažų įtaka visai istorijai taipogi nemaža. Pasakotojas Nikas, kuris turėtų prisidėti prie pozityvios kūrinio atmosferos kūrimo, visgi stokoja visų knygoje išreikštų bruožų ir lieka nuobodus, lengvai užmirštamas, lyg pilka ir nereikšminga pelytė, palyginus su kitais filmo herojais. Džėjus Getsbis, aplink kurį sukasi visa istorija ir kuris papildo visų personažų portretus emocijomis, sukelia dvejopą įspūdį. Šis personažas pasirodo tik trisdešimtąją filmo minutę, kas yra nuostabu. Intriguojanti filmo pradžia ir mitai apie jį sudaro stiprų pamatą tolimesnei istorijos eigai, bet atsiskleidęs vos juostai įpusėjus, Getsbis prarandą savo žavesį. Jis nebeatrodo kaip Dievas, prieš kurį kiekvienas klaupiasi, o tiesiog tėra paprastas ir be galo įsimylėjęs žmogelis. Meilės trikampio iniciatorė Deisė, dėl kurios pametęs galvą pagrindinis personažas, pavaizduota tiesiog klaikiai – visiškai be jokios charizmos, jog net sunku suvokti, kuo ši moteris galėjo sužavėti tokius vyrus. Knygoje ji spindėjo ir buvo lyg angelas, nusileidęs į žemę, o filme ji vos išsiskiria iš jame pristatomų prostitučių. Vienintelis puikiai išpildytas personažas – Tomas, Deisės vyras. Jo spindesys visai juostai suteikia tam tikro charakterio, stiprių emocinių akimirkų bei puikybės. Keista, jog žiūrovų akyse antraplanis veikėjas sugebėjo nurungti taip garbinamą Getsbį.

Filme yra matomi du motyvai – melagystės ir meilės. Kalbant apie melagystę, galima įžvelgti paties Getsbio sukurtą pasaulį, kuris apgaubtas ne paslaptimi, kurią taip nori įpiršti scenaristai, o tiesiog melagyste, kuri yra matoma jau nuo pirmų personažo pasirodymo akimirkų. Meilės motyvas, kuris yra glaudžiai susijęs su ką tik minėta melagyste, tėra veikėjų iliuzija, nes jokios tikros ir tyros meilės nesijaučia. Tokiame skurdžiame širdies reikalų pateikime, be turčių ir jų užgaidų vykdymo, daugiau nieko ir nesimato. Režisierius, matyt, net nesiaiškino, kuo buvo pagristas toks sudėtingas meilės trikampis, nepateikė metaforų randamų knygoje, o tiesiog atvirai, bet, deja, visiškai neteisingai parodė veikėjų kančias.

Apibendrinant, būtų galima teigti, jog kol kas dar nėra tinkamai ekranizuoto Ficdžeraldo kūrinio. Nors į šią juostą buvo dedami dideli lūkesčiai, bet galų gale gautas labai pompastiškas ir tiesiog  komercinis muilo burbulas, skirtas labiau žmonėms, kuriems terūpi lengvas ekrane rodomas šou, o ne turinys su gilia potekste, skatinantis apmąstymams ir pasibaigus kino seansui.

Techninė juostos pusė

Kaip ir kiti Bazo Luhrmanno filmai, šis išsiskiria savo vizualiniu grožiu. Iš tiesų, filmas iš techninės pusės yra unikalus: ypač nuostabus ir kerintis naktinis Niujorkas, moderniai ir kartu gyvai parodytos anų metų gatvės, skverai ir namai. Nepagailėta lėšų specialiesiems efektams bei dekoracijoms, kurių didybė užgožia bene viską, ką šis filmas turėjo atskleisti savo istorijos turiniu.

Operatoriaus darbas vertas ne tik pagyrų, tačiau ir Oskaro nominacijos. Efektingas, vietoje nesėdintis kameros meistras Simonas Dugganas parodo visą Niujorko grožį. Jo dėka kruopščiai pateikiamos mažytės detalės, iš įvairiausių rakursų sugebama priartinti žiūrovą prie paties veiksmo. Geriausias to įrodymas – automobilių lenktynės miesto gatvėmis. Žinoma, prie visko prisideda ir į 3D konvertuotas vaizdas. Kokybiškas, kvapą gniaužantis ir įtraukiantis trimatės erdvės efektas yra dar vienas šio filmo koziris, nors, iš tiesų, gana keista žiūrėti dramą tokiu formatu.

Garso montažas profesionaliai stiprus. Tam tikrose scenose pateikiami kvapą gniaužantys momentai, kurie būtent garso dėka išreiškiami efektingai, todėl jaučiama šiokia tokia įtampa ir stiprus poveikis. To paties nebūtų galima pasakyti apie montažą. Kartas atrodo, jog scenos yra sulipdytos neapgalvotai ir gaunamas bendras chaotiškas vaizdas, keliantis jausmą, jog buvo skubėta ir neatsižvelgta į kruopštumą.

Savotiškas garso takelio pasirinkimas sudaro dvejopą įspūdį. Puikūs žymaus repo atlikėjo Jay-Z muzikiniai kūriniai skamba žavingai, bet jie kartu ir gadina visą praeito amžiaus pradžios grožį. Filme galima išgirsti vos vieną muzikinę kompoziciją, artimą tam laikotarpiui, kai visi likusieji  paties Jay-Z, Lanos Del Ray ir kitų atlikėjų skambantys kūriniai sukelia tam tikrą agoniją, pagalvojus dėl tokio literatūrinio kūrinio pateikimo. Jeigu buvo nuspręsta pasirinkti vizualiai modernų filmo pateikimą, tai kūrėjai bent garso takeliui galėjo pasirinkti kūrinius,  labiau priartinančius prie istorinio laikotarpio, kuriame vyksta veiksmas.

Aktorių kolektyvinis darbas

Šiam filmui surinktas įspūdingas aktorių žvaigždynas savo tikrąjį potencialą, deja, atskleidžia silpnai. Kaip ir ankstesniuose režisieriaus filmuose, aktoriams parinkti personažai yra taiklūs, tačiau pačių veikėjų pateikimas yra klaikus. Pagrindinio veikėjo atlikėjas, talentingasis Leonardas Di Caprio, kuris jau yra bendradarbiavęs su Bazu Luhrmannu juostoje „Romeo ir Dzuljeta“, neatskleidžia savęs. Pastebimi vos keli momentai, kuriuose Getsbis – kaip Dievybė, bet didžiojoje dalyje juostos jis atrodo lyg užspaustas savyje ir stokojantis atitinkamos auros veikėjas.

Didžiausią nuostabą viso filmo metu kelia australas, Joelis Edgertonas, vis labiau įsitvirtinantis Holivude. Jis filme yra puikus antagonisto pavyzdys, visi kiti aktoriai sunkiai sugeba prilygti jo charizmai. Grubus ir negailestingas, švelnus ir seksualus, emocionaliai sutrikęs ir laimingas – toks yra šis visokeriopai žavus veikėjas.

Seniai matytas didžiuosiuose ekranuose ir pasiilgtasis Tobey‘is Maguire‘as silpnai, netgi, galima sakyti, pilkai pateikia savo veikėją. Žinoma, jo personažas nėra esminis šioje istorijoje, tačiau būtent jis pasakoja nepaprastą gyvenimo istoriją ir pažintį su Getsbiu, todėl toks, tarsi šaltas dušas iš jo pusės – didžiausia aktorių kolektyvo pasirinkimo paslaptis.

Moterų gvardiją papildo dvi labai talentingos aktorės. Deja, Carrey Mulligan šiame filme atrodo pernelyg uždara, net būtų galima teigti, jog tai yra vienas blogesnių jos pasirodymų karjeroje. Sunku patikėti jos jausmais, todėl tuo pačiu nesuprantama, kaip ji sugeba pakerėti tiek vyrų. Visai kas kita yra lengvo būdo Islos Fisher personažas – koketė, žavinga, gyvenimu spinduliuojanti moteris.

Apskritai, kaip jau anksčiau buvo paminėta, Luhrmannas susikviečia puikiausius aktorius, tačiau neleidžia jiems deramai pasireikšti, todėl bendras ir galutinis rezultatas visada yra silpnokas. Dėl to gana gaila, kadangi kiekvieno jų toks aktorinis meistriškumas, leidžiantis jam atsiskleisti, bet kokiam filmui suteiktų didybės.

Verdiktas

„Didysis Getsbis“ – tai vizualaus grožio kelionė po dvidešimto amžiaus pradžios Niujorką, pristatytą amerikiečių klasiko Frensiso Skoto Ficdžeraldo kūrinio motyvais.

Filmas, turintis aibę puikių, bet neatskleidusių savo potencialo aktorių  (išskyrus Joeli Edgertoną, sukūrusį tikrą asmeninį šou), pernelyg šiuolaikinę muzikinę palydą bei klaikiai atskleistą rašytojo viziją, lieka tik dar vienu bandymu perkelti kultinį kūrinį į didžiuosius ekranus. Deja, neskaitant vizualinės pusės, šį bandymą galima laikyti nevykusiu.

6.2
Recenzijos autoriaus įvertinimas:
Scenarijus
4.0
Režisūra
6.0
Kinematografija
7.0
Garso takelis
5.0
Techninė pusė
8.0
Aktoriai
7.0
* - Techninėje pusėje vertiname: specialiuosius efektus, montažą, dekoracijas, garso montažą, 3D.

Komentarai

  1. Giedrius / 2013 gegužės 19

    Matomai, kad nei knygos neskaitėt, ir dar filmo nematėt, ka taip drąsiai lyginat šiuos abu kūrinius 🙂

    • viesiaxxx / 2013 gegužės 19

      Viskas skaityta ir matyta. Tiesiog be spoilerių recenzija. 🙂

  2. Anonimas / 2013 gegužės 20

    Jeigu tau šitas filmas už The Croods prastesnis tai daugiau neskaitysiu recenzijų 😀

    • viesiaxxx / 2013 gegužės 20

      „The Croods“ yra animacija, o čia KNYGOS ekranizacija, nuostabios knygos, kurios, deja iki šiol niekas nesugebėjo tinkamai ekranizuoti. Režisierius bandė atpirkti savo klaidas vien tik efektais, bet to nepakanka, todėl būtent toks įvertinimas šiam filmui yra sąžiningas..

  3. Eimantas / 2013 gegužės 20

    Filma vertinciau panasiu balu, gal net 5 is 10 duociau. Silpnas ekranizacija, vien tik vizualine puse tempia visa filma. Gaila, tikejausi ssstipraus filmo, o gavau popkornini niekala.

  4. Dovilė / 2013 gegužės 23

    Keista, dažniausiai sutinku su tavo recenzijomis, tačiau šitą net skaityti kažkaip buvo koktu. Vienintelis dalykas, dėl kurio pritariu – tai faktas, kad filme buvo naudojama netinkama muzika, ko pasekoje viskas atrodė ne taip autentiška ir tikra, o tai būtina filmams, kurių veiksmas vyksta senovėje. Aš ir pati 10 tikrai nerašyčiau, bet panašu, kad siekei filmą tiesiog išpeikti, nes kai kurie argumentai labai netikslūs ir apskritai į argumentus net nepanašūs. Kita vertus, galbūt kiek žmonių, tiek ir nuomonių, tačiau tai irgi žmogaus, skaičiusio, mylinčio ir besižavinčio knyga, nuomonė (:

  5. Dovilė / 2013 gegužės 23

    O, atleisk, nepastebėjau, kad ir „Star Trek Into Darkness“ įvertinai 10/10. Vadinasi, nelabai išvis turime apie ką kalbėti (:

    • viesiaxxx / 2013 gegužės 23

      „Star Trekas“ yra tobulas savo žanro atstovas, ko negalima pasakyti apie „Getsbį“. Viso pasaulio kritikai šį filmą dar labiau išpeikė nei aš ir jų įvertinimai ~3-4/10 yra. 🙂

  6. gaga / 2013 gegužės 24

    visiškai nepasitikiu šiuo kritiku, geriau iš karto pažiūrėti imdb ir ten komentarų paskaityti

  7. Anonimas / 2013 liepos 30

    Nesamuonė 🙂 Pirmą kart po šio filmo pagalvojau, kad Filmas geresnis nei knyga. Nes manęs knyga nei kiek nesužavėjo, parašyta paprastai. Man patiko ir muzika ir filmas. Taip kad skonio reikalas 🙂

  8. Anonimas / 2013 lapkričio 9

    uvau kazkur vienokio kitokio slamsto apie sia juosta paskaites, tipo ale pusslamstis. Musu kinoguru, darekas, irgi sukarapste savo kompetetingoje kuprineje tik sesetuka. Zodziu, ko cia ir besitiket. Parsisiunciau atsimenu ruskine versija ir galvoju, nu vien del bendro pliurpo prasuksiu greit…e, tik vat, nepavyko. Istorija, su visom savo kritiku iskoneveiktom saldenybem, fejerverkais, perdetu blizgesiu ir laikmecio neatitinkancios muzikos inkliuzais, pagavo ir nusinese mane y bent jau man visai smaikscia, skaudziai romantiska ir gana paveikia kelione po ganetinai (mano neregio akimis ziurint) uzburencia rezisieriaus vizija rasytinio veikalo atzvilgu. Aisku jei kas skaite knyga gali del sios butent versijos gincytis, bet sutikit mielieji, knyga ne filmas, musu kiekvieno skaitovo vaizduotes 3dploteris sukuria vis kitoki pasauli. Tai stai, si rezisieriaus interpretacija man tiko ir patiko, juolab, kad si juosta ir netaike y „trustori“ gretas o labiau panaseja y koky tai grandiozini kino kabareta, ar retro modernistini muzikos ir vaizdiniu sou. Aktoriu kolektyvas irgi puikiai padejo kurti sio isivaizduojamo pasaulio regini. Gerai, stop, uzteks pilstyti – tai pukus filmas, nuotykis, ar sou siam lietingam sestadienio vakarui (tik nepamirskit karsto vyno ir prigesinti sviesas).