Lobiai O. K.

„O, kokie lobiai!“

Rusų režisierius ir savo paties filmų operatorius Dmitrijus Korobkinas, galintis pasigirti vos tik vienu įsimintinu savo karjeros darbu, kaip 2010 metais pasirodžiusiu „Jaroslavas – prieš tūkstantį metų“, pristato nuotykių kupiną kelionę, priminančią geriausius šio žanro amerikietiško kino pavyzdžius.
Kino kūrėjas kviečia atsidurti tarp dvejų skirtingų laikotarpių, susidurti su negailestingais priešais bei kartu su pagrindiniais herojais ieškoti lobio, galinčio pakeisti visą žmonijos istoriją.

Apie ką mes čia…

Pradedantis aktorius ir plevėsa Kirilas gauna iš gyvenimo didelę dovaną – jis turi galimybę surasti nemirtingus Ivano Rūsčiojo turtus. Į pagalbą savimylai ateina paslaptinga mergina, kuri turi naudingų žinių apie lobį. Deja, kelią jiems pastoja suinteresuoti treti asmenys, norintis viską pasiglemžti sau. Kova už ateitį prasideda.

Kūrinio vidus

Kino metai vos tik įpusėja, o žiūrovai antrą sykį turi pamatyti tarptautinį projektą, nukopijuotą iš žinomų vakaruose sukurtų filmų. Rusai po kelių visai neblogų filmų vėl sugeba įbristi į tą pačią plagiato duobę. Filmas yra grynas epizodų kratinys iš žinomų žanro juostų, kaip „Indiana Džounsas“, ketvirti „Karibų piratai“, „Kodas: LOBIAI“, „Kapų plėšikė Lara Kroft“. Žinoma, kai vakarai diktuoja savo tendencijas, rusų kino rinkai nelieka nieko kito, kaip kurti nieko vertas kopijas.
Filmo siužetinė linija perkelia mus į tolimą praeitį, kai Rusiją valdė caras Ivanas Rūstusis. Pernelyg viskas mitologizuota, per gražu ir, žinoma, nelieka istorinės realybės. Vien pasižiūrėjus į veikėjų šarvus darosi graudu, jog kūrėjai net nepasidomėjo, kaip tais laikais atrodė žmonių apranga. Pats pagrindinis veiksmas vyksta dabartiniais laikais. Viskas atrodo taip, lyg tai būtų vaikams pasakojamos pasakos apie kažkokius neregėtus lobius. Juokinga ir kartu nesmagu žiūrėti į suaugusius žmones, kurie lyg būdami darželinuko amžiaus bando rimtai žiūrėti į savo veiklą.

Nemažai pateikiamų epizodų yra orientuota į humoristinę pusę, bet, deja, banalūs ir standartiniai juokeliai apie nieką sukelia tik šleikštulį. Išvis nesuprantama, kam taip išsidirbinėti iš pačių veikėjų pateikiant juos kaip visiškus kvailius. Iš karto galima prisiminti ir mūsų tautiečių pasididžiavimą „Valentiną vieną“, kur personažų „genialumas“ nėra prastesnis už šį brangų rusų kūrinį. Ar tai originalumo nebuvimas, ar tiesiog scenaristų tinginystė, jog tokiais darbais jie tik bando išvilioti pinigus iš žiūrovo, nes žino, kad tam tikra publika visgi susirinks į šio niekalo peržiūrą.
Meilė, kuri irgi dominuoja šioje juostojoje, persipina su nuobodžiai patiekiamu veiksmu. Kūrėjams trūksta cinkelio išreikšti net šį nuostabų jausmą. Dialogai prasti, atrodo, jog filmuojant vieną ar kitą sceną jie buvo ekspromto būdu kuriami, todėl, matyt, ir toks bendras vaizdas yra gaunamas. Scenos sudėliotos vargingai, todėl ir pats veiksmas sugeba pabosti net filmui neįpusėjus. Sunku patikėti, jog komercija yra taip užvaldžiusi žmonių širdis ir net nesistengia nudžiuginti žiūrovų bent kokia nauja idėja.

Veikėjai labai šabloniški. Pagrindinis juostos herojus Kirilas atrodo, lyg būtų kuriamas pagal tam tikrų dainininkų profilį, o svarbiausia, gi reikia būti ir gražiam, nes nusivylusios namų šeimininkės bei paauglės, klausančios Justino Bieberio, nesusirinks salėse. Herojaus simpatija irgi pernelyg daug klišių turinti veikėja, jokios charizmos. Antagonistai panašūs labiau i klounus, nei į rimtus priešus. Liūdnas vaizdas, kai filme nėra nė vienos šviesios akimirkos iki tol, kai pasibaigia šis košmaras ir galima pagaliau išeiti iš salės kupinam pagiežos filmo kūrėjams.

Techninė juostos pusė

Vizualinis juostos pateikimas yra vienintelis žiūrimas momentas filme. Praeities laikotarpiu viskas šiek tiek primena „Persijos princo“ pateikimą, ir bent jau savo foniniais peizažais kompensuojamas didelis nuostolis žiūrovams už jų bukinimą tokiais darbais. Operatorius pasidarbavo labai silpnai. Nesukeliantys jokio adrenalino poveikio filmo epizodai, o dar prie visko ir montažas prisideda, lyg iškarpytos ir kartu sujungtos sunkiai sutampančios su savimi scenos.

Garso montažas neblogas, šiame filme yra keli aštresni momentai, kurie leidžia prabusti nuo nuobodulio kelioms sekundėms, tačiau užtat garso takelis kaip ir kituose panašaus pobūdžio rusų filmuose duoda spyrį į tarpkojį. Tokių neskanių ir nederančių scenoms kompozicijų dar reikia paieškoti. Norėjo matyt sukurti didingą epą, bet viskas gavosi skurdžiai.

Aktorių kolektyvinis darbas

Filmo pagrindinių aktorių kolektyvas tiesiog sunkiai suvokiamas. Surinkti tiek netalentingų jaunų žmonių į vieną vietą reikia dar gerai pasistengti. 2011 metais atstovavęs už Rusiją „Eurovizijos“ dainų konkurse Aleksejus Vorobjovas, vaidinantis Kirilą, įrodė, jog yra ne tik prastas dainininkas, bet ir nieko vertas aktorius. Visiškai jokio atsidavimo ir natūralumo vaidmeniui. Galima prisiminti tokį patį vaizdą iš lietuviško „pasididžiavimo“ vardu „Valentinas vienas“ ir jo aktoriaus, Manto Jankavičiaus.
Gražiosios lyties atstovės, kurios taipogi skurdžiai pasirodė juostoje, bent turėjo ką parodytį. Ilgakojės Elvira Ibrahimova bei Marija Koževnikova gražiausia, ką šis filmas turi. Jos bent vizualiai sugebėjo save pateikti – seksualumu trykštančios veikėjos.

Senoji aktorių gvardija, kaip Viktoras Veržbickis bei jau net Rusijoje nusibodęs kas antrame filme pasirodantis Goša Kucenko, dar kartą pasišaipė iš savęs suvaidindami tokiame niekale, bet žinoma, valgyti reikia ir geriausiems.

Liūdna ir neskanu pasidaro po peržiūros, kai pagalvoji, jog kiekvienas iš filme vaidinusių aktorių tik šaipėsi iš savęs bei iš žiūrovo.

Verdiktas

„Lobiai O.K.“ – tai skurdus, banalus, vien tik pajuokos vertas filmas, neturintis nė vieno pozityvaus momento. Tokiu darbu rusai dar kartą įrodo, jog jų padėtis kino rinkoje tampa vis prastesnė, o taip giliai įklimpus į vakarų kultūrą ir jos padarinius, šiuolaikiniam rusų kinematografui dar gresia ir labai tamsi ateitis, apgaubta netalentingų aktorių, režisierių ir scenaristų.