„Džentelmenų žaidimai“
Britų kino bendruomenės elito narys, režisierius Mike‘as Newellas, nudžiuginęs viso pasaulio žiūrovus su 1993 metų romantine komedija „Ketverios vestuvės ir vienerios laidotuvės“, jau dabar gavusia kultinį statusą, sukūręs nuostabiai įgyvendintą 1997 metų kriminalinę dramą „Donis Brasko“, 2003 metais pasirodžiusią melodramą su nepakartojama Julia Roberts „Monos Lizos šypsena“, gana didingą juostą „Haris Poteris ir ugnies taurė“ ir 2010 metais pakvietęs į nepamirštamą nuotykį juostoje, pastatytoje pagal legendinį kompiuterinį žaidimą „Persijos princas: laiko smiltys“, grįžta su labai įdomiu kino projektu. Po gana skaudaus paskutinio filmo finansinio fiasko, režisierius vėl grįžta prie nepriklausomų projektų ir pristato vieno nuostabiausių britų klasiko Čarlzo Dikenso romanų ekranizaciją atsižvelgdamas tik į savo paties literatūrinio kūrinio viziją.
Apie ką mes čia..
Būdamas dar labai mažas, Pipas praranda savo tėvus, o po artimųjų netekties jį globoti imasi piktoji sesuo, kuri kiekvieną kartą randa priežasčių prikibti prie berniuko. Vieną dieną susiklosčius labai sunkiai situacijai vaikinas padeda nepažystamajam, kuris prašo jo pagalbos. Po šio incidento Pipo gyvenimas kardinaliai pasikeičia, o ateityje visos vaikystėje padarytos klaidos ir veiksmai atsilieps netikėčiausiu momentu, bet ar vaikinas bus pasiruošęs atlaikyti gyvenimo paruoštus smūgius, parodys laikas.
Kūrinio vidus
Prieš pat filmo pasirodymą kinuose buvo galima spėlioti, kokiu būdu Newellas sugebės perkelti Čarlzo Dikenso romaną ir ar jam pavyks pakartoti 1946 metų ekranizacijos sėkmę, kuri yra laikoma geriausiu knygos atkūrimu didžiuosiuose ekranuose. Pasirodydavo daug įvairiausių versijų, tačiau jos buvo lyg neišbaigtos, žiūrint nesijausdavo visiškai jokių emocijų, todėl naujai versijai, galima sakyti, buvo skirta labai nemažai lūkesčių. Pasižiūrėjus filmą galima teigti, jog jeigu žmogus nėra susipažinęs su Dikenso romanu, tai žiūrėdamas filmą jis jaus didelį malonumą ir intrigą stebėti veiksmą, kuris vyksta ekrane, nes atvirai pasakius, ji yra didžiausias juostos variklis. Bet jei visgi knyga yra perskaityta, tada malonumas dingsta, nes daugelis scenų yra iki galo neišbaigtos. Gaila, kad literatūrinio kūrinio tematika ir pati idėja labai nutolsta nuo šios juostos, nes scenaristo dėka mes tampame dalyviais tik vienos vienintelės temos, kuri yra išbaigta iki galo. Meilės jausmas, kuris labiausiai yra pabrėžiamas viso filmo eigoje, nuteikia romantiškai, nesijaučia tos neapykantos kai kuriems personažams, kurie visai kitaip vaizduojami knygoje. Žinoma, visgi tas meilės jausmo pateikimas taipogi sukuria gana įdomų bendrą filmo paveikslą, tačiau vien tik metaforomis apsieiti yra sudėtinga. Filmas turi ir pliusų, o tai yra puikiai vaizduojamas XIX amžiaus Londonas ir šiaip Britanija. Jaučiama purvinai šalta, niūri atmosfera, su pasišlykštėjimu žiūrima į žmones ir aplinką, tačiau žvelgiant būtent į tai atrodo, jog kūrėjai norėjo iš pačios šlykščiausios pusės parodyti moterų giminę. Dikenso romanuose tai gana dažnas reiškinys, todėl už tokius degeneratiškus paveikslus atskiros padėkos scenaristams. Baisu pagalvoti, kokios raganos gyveno lygiai prieš pusantro šimto metų, o tokia kritika gana maloniai atrodo, bent iš to galima pasijuokti, visgi kai kurios scenos tikrai komiškos. Netrūksta ir daugybės scenų iš aukštuomenės gyvenimo, kas praturtina peržiūrą, matomas vargšų ir dorų bei turtingų ir niekšiškų žmonių palyginimas. Tuo pačiu iškeliama materializmo sąvoka, o ją kruopščiai išnagrinėjus matomas labai jau taiklus šių dienų žmonių portretas. Filmas kupinas brutalių scenų, ypač panelės Havišin likimas bei jo kulminacija, tačiau nors bent kiek vaizdžiai galima suvokti Dikenso neįtikėtinai spalvingą vaizduotę. Visgi filmas nuvilia, nesijaučia kūrinio atmosferos, tačiau bendrai pasižiūrėjus, tai yra geriausia romano ekranizacija nuo 1946 metų.
Techninės pusės ypatumai
Stipriausios foninės filmo vietos yra puikiai pateikiamas Londonas ir miestų aplinka, dekoracijos, bei kostiumai, perteikiantys ano laikotarpio žmonių aprangos kodą, stilių, luomą. Ne mažiau svarbus aspektas yra operatorius, kuris vaizdingai apgaubia kai kurias esmingas juostos scenas. Garso takelis padaro nemažą efektą visumai, tačiau keliose vietose gana keistai skamba kompozicijos, nes atrodo, lyg žiūrimas istorinis epas, bet ne melodrama.
Aktorių kolektyvinis darbas
Vienas už kitą geresni britų aktoriai savo charizma papildo labai dideles siužetines spragas, džiugu, jog bent kokie įspūdžiai pasilieka po peržiūros. Timo Burtono mūza, nepakartojama Helena Bonham-Carter, dar sykį įkūnija šlykščiai atrodančią moterį, na o efektas toks, jog galima pradėti galvoti, jog stebimas būtent ekscentriškojo Timo Burtono naujausias darbas. Labai spalvingas personažas, ko negalima pasakyti apie pagrindinį juostos aktorių, „Karo žirgo“ žvaigždę Jeremy Irviną – kartais iš išvaizdos ir vaidybos manierų jis priminė nieko vertą „Saulėlydžio“ sagos aktorių Taylorį Lautnerį, iš nemalonumo net šiurpuliai per širdį pradeda bėgioti. Labai vidutinis pasirodymas, o atrodė, jog vaikinukas turi parako, gi toks įsimintinas vaidmuo buvo Steveno Spielbergo režisuotoje juostoje. Ralphas Fiennesas nors ir labai trumpam ateina pasisvečiuoti į ekraną, tačiau užtat kokios jo manieros, balsas, mimika, vienas apibūdinimas – nepakartojama. Nuo aktorių kolektyvo neatsilieka ir Robbis Clotrane‘as su seniai matytu ekranuose Jasonu Flemyngu. Gracingai, maloniai, be priekaištų pasirodo vyrukai.
Verdiktas
„Didieji lūkesčiai“ – tai labai jau vidutinė vieno geriausių Čarlso Dikenso romanų ekranizacija, sugebanti suteikti malonumą tik nuo kelių efektingų scenų, gražių peizažų bei nepriekaištingos aktorių vaidybos. Filmas, neturintis tos puikios atmosferos, kurią galima pajausti skaitant kurinį, tačiau visgi galintis pasigirti nenuobodžiai pateikiamu siužetu su detektyvo atspalviu, kurio dėka intriga išlieka beveik iki juostos finalo.
