„Diatlovo ekspedicijos tęsinys“
Holivudinės kino studijos niekaip negali atsikratyti pagundos kurti pseudo-dokumentinio stiliaus juostas. Nuo šio žanro pelningiausio filmo „Bleiro raganos“ pasirodymo 1999 metais kino ekranuose jos vis bando pateikti žiūrovams šiurpesnes bei kartu banalesnes istorijas.
Šį kartą kino kūrėjų taikiniu tapo mįslėmis apgaubta istorija apie Diatlovo ekspediciją. Už režisieriaus vairo atsistojo kultinių veiksmo filmų kūrėjas Renny‘is Harlinas, žinomas visų pirma iš 1990 metų „Kieto riešutėlio 2“ bei 1993 metais pasirodžiusio „Alpinisto“ su Silvesteriu Stallone pagrindiniame vaidmenyje.
Pasinaudojęs rusų kino fondo pagalba, režisierius kviečia visiškai iš naujos perspektyvos pamatyti pateiktus faktus apie 1959 metais įvykusią tragediją, kurios metu užgeso devynerių žmonių gyvybės.
Apie ką mes čia…
Amerikiečių studentai, pakerėti Diatlovo perėjos paslaptimis, išvyksta į Rusiją, kad galėtų patys atkurti siaubingą 1959 metais įvykusią tragediją bei kartu sukurti dokumentinį filmą. Eidami Igorio Diatlovo ekspedicijos takais, jaunuoliai užsirašo ir filmuoją viską, ką sutinką savo kelyje, džiaugiasi kelione, tačiau jie net nenutuokia, jog jų likimas greitu metu kardinaliai pasikeis, nes paslaptys, gaubiančios mįslingą perėją, pasitiks ir juos.
Kūrinio vidus
Filmo veiksmas vyksta Rusijoje, kartu Rusijoje filmuota ir pati juosta, tačiau visgi kaip beskelbtų afišos, jog tai abiejų šalių bendradarbiavimas, visgi čia amerikiečiai diktuoja savo sąlygas. Didžiausia visos juostos klaida – filmo scenarijus. Iki pat juosto galo neapleidžia įspūdis, jog prieš rašant scenarijų šiam filmui scenaristai nebuvo susipažinę su Diatlovo ekspedicija, nes tokio nuvažiavimo į lankas dar reikėtų paieškoti, nebent tai būtų „The Global Asylium“ studijos darbas. Jokios logikos, juokingi apsvarstymai ir, žinoma, į siužetinės linijos pasakojimą privalo būti įvesti paranormalus reiškiniai.
Viskas prasideda tuo, jog į viršūnę iškeliami amerikiečiai, ypač drąsus studentai, kuriems svarbu pasiekti tikslą, tačiau nesvarbu, jog jų pasirengimas tokio masto ekspedicijai yra per menkas. Žinoma, čia kartu pasireiškia ir gana primityvus amerikiečių mentalitetas, savęs išreiškimas bet kokia kaina negalvojant apie pasekmes. Pasaulis jiems atrodo idealus, jie lenda ten, kur nereikia. Vienintelis momentas, kuris palieka šviesų įspūdį apie šią juostą. Veiksmai jų irgi gana primityvus. Drąsa išgaruoja sulig kiekvienu momentu, kai tik išgirstamas koks triukšmas. Ironiška, tačiau ir dialogai pateikiami tokiu būdu, jog matome ne universiteto studentus, o kažkokius vaikėzus, kuriems nusibodo sėdėti namie ir jie pabando kažką ekstremalaus.
Pirma filmo pusė, pasakojanti apie personažus ir jų kelionę prie Diatlovo perėjos, dar priimtina, nes, iš vienos pusės, matosi daug nereikšmingų momentų ir replikų, tačiau tai tikrai lygu dokumentiniam filmui, ypač juostos pateikiamas stilius. Filmas tada dar palankiai vertinamas, net išlaikoma intriga, bet vos tik įpusėjus juostai prasideda jos smukimas žemyn. Lygiai prieš metus panašiai buvo pateiktas „Černobylio dienoraštis“, kuriame tokiu pačiu būdu vyko pasakojimas, tik ten dar yra paaiškinimų apie graudžiai pateikiamą veiksmą. Nuo rimtumo pereinama ne tik iki fantastinio lygio antrarūšių darbu, bet tiesiog iki komedijos. Įbauginti žiūrovus tokiais pigiais triukais, kuriuos paruošė filmo kūrėjai, yra neįmanoma – tik jaučiama pašaipa visoms pastangoms.
Dokumentinis juostos stilius dirbtinai atrodo ir dar iš kelių niuansų. Visgi pasirodęs ekranuose žinių vedėjas Andriejus Kudrevcevas, kuris veda laidą apie kiną „Kino industrija“, po to labai nenatūraliai nuteikia peržiūrai. Įdomus dar ir tas faktas, jog rusai gana neblogai kalba angliškai tokiuose užkampiuose, kurie parodomi kadruose. Romanas tarp ekspedicijos dalyvių vystomas, nors aplinkui dedasi keisti dalykai. Tokios filmo akimirkos išduoda, jog pseudo-dokumentinio žanro kinas jau išsikvėpė, o kartu ir įrodo, kad kūrėjai, neturėdami ko parodyti, imasi drastiškiausių priemonių iškraipant tikrai perspektyvias istorijas ir pateikiant jas iš pačių blogiausių pusių. Neapsiskaitę žmonės netgi patikės viskuo, kas yra rodoma ekrane, o tas ir skaudžiausia.
Techninės pusės ypatumai
Juosta gali pasigirti tik dvejais techninės pusės pliusais. Visgi buitinės kameros efektas pateikiamas žvaliai – čia vienintelė realistiškumo akimirka visos juostos eigos metu. Vaizdžiai parodoma veiksmo aplinka peržiūros metu su savimi kartu neša šalčio efektą, o ir pasirinktos filmavimo vietos prideda žavesio vizualiam fonui.
Juosta neturi jokio garso takelio, kuris galbūt šiek tiek sugebėtų pagyvinti pilką atmosferą. Garso montažas, ypač lavinos metu, dar neblogai sužaidžia su netikėtumo faktoriumi, bei irgi keliose bunkerio vietose. Apskritai, kaip buitinio lygio filmavimui, galiausiai gautas visai neblogas rezultatas.
Aktorių kolektyvinis darbas
Neprofesionalių aktorių kolektyvas gana šaltai pasirodo ekranuose. Gražuolė ir apatinio moters trikotažo modelis Gemma Atkinson šioje juostoje nedemonstruoja savo grožybių, nors tikrai būtų į ką paspoksoti, tačiau jos personažas visgi pateikiamas iš gano įdomios perspektyvos. Labiausiai išvystytas ir malonus akiai veikėjas leidžia juo patikėti, ypač einant link pabaigos matosi puikiai emocionaliai pateikiami pasikeitimas jos veide. Kiti aktoriai, ypač vyrai, ne tik kad nesugeba pateikti ką nors įdomaus, bet ir spiegia labiau už merginas – jokio vyriškumo, net patinais juos pavadinti sunku. Visiškai neužtikrintai pasirodo prieš kamerą, jokio natūralumo, sunku jų net gailėtis pačiose skausmingiausiose scenose.
Verdiktas
„Diatlovo perėja: dingusi ekspedicija“ – tai beveik visais aspektais gana pilkas ir šaltas pseudo-dokumentinio stiliaus filmo pavyzdys. Silpno scenarijaus, banalaus veiksmo pateikimo ir dar juokingesnio jo įsivažiavimo dėka juosta yra nevykęs bandymas šokiruoti žiūrovus atsakant į jau pusšimtį metų kamuojamus klausimus apie šiurpią ekspediciją, įvykusią 1959 metais.
