„Pilnametystė“

Debiutuojantys režisieriaus pareigose vulgaraus humoro ekspertai, scenaristai Jonas Lucasas ir Scottas Mooras, parašę scenarijus tokiems komedijos žanro perlams, kaip šventinei 2008 metų žiemos sezono komedijai „Ketverios Kalėdos“, romantiniam 2009 metų filmui „Mergišiaus praeities vaiduokliai“ ar pačiam viso pasaulio pripažintam nuotykiui apie ketverių draugų bernvakarį „Pagirios Las Vegase“, pristato ne ką mažiau šokiruojantį darbą apie ilgai lauktos pilnametystės pašėlusį gimtadienio vakarėlį. Įkvėpti geriausių filmų, kaip „Kietakiaušiai“ ir „Amerikietiškas pyragas“, filmo kūrėjai neleis nė akimirkai nuobodžiauti žiūrint į pačius beprotiškiausius geriausių draugų kvailiojimus švenčiant gimtadienį.

Apie ką mes čia…

Du buvę geriausi mokyklos draugai susiruošia vieną iš savo bičiulių ištempti iš namų švęsti pilnametystės sukakties. Viskas prasidėjo nekaltai, bet kuo daugiau laiko jie praleidžia prie stikliuko, tuo didesnis noras kyla iškrėsti kokią nors šunybę. Padauginę, vaikinai pradeda nekontroliuoti savo veiksmų, o blogiausia, jog sukaktuvininkui reikia anksti ryte spėti į svarbų susitikimą dėl darbo, tik deja, viskas apsiverčia aukštyn kojom.

Kūrinio vidus

Iš karto reikia pripažinti, jog filmas susideda iš daugelio kitų tokios pačios temos juostų detalių, tačiau visgi ne viskas yra taip blogai. Keli visai originalūs juokeliai tikrai pakelia nuotaiką bei nupaišo veide šypsena iki ausų, tačiau jie yra tik mažas lašas plačiuose šios ne itin originalios juostos vandenyse. Siužetinės linijos pateikimas iš pradžių suintriguoja, tačiau įsibėgėjus sulig kiekviena nauja scena pasidaro nuobodu. Matyt, ne tokio gimtadienio laukėme – gavome tik gana banalius bandymus šokiruoti ir nustebinti vulgariai pateiktomis veikėjų išdaigomis.

Viskas prasideda nekaltai, o baigiasi katastrofomis. Tokiu pat principu vadovavosi ir „Kietakiaušių“ kūrėjai, tik deja, aname filme viskas atrodė pernelyg tobula ir žaisminga, o čia vos galima nusišypsoti per prievartą. Problema matyt ta, jog peržengiamos realumo ribos, o protiškai suvokti net didžiausią alkoholinį poveikį neleidžia blaivus protas. Dirbtina, nenatūralu, o kartu ir graudžiai atrodo visi bandymai. Kitas įdomesnis argumentas yra mūsų šalies mentalitetas ir žiūrovo supratimas. Nereikia slėpti, jog Amerikoje pilnametystė yra laikoma nuo dvidešimt vienerių metų, ir alkoholis pradedamas gerti oficialiai nuo to amžiaus. Juokinga, bet pas mus jau priartėję prie tokio amžiaus kai kurie jaunuoliai meta gerti. Amerikos mentalitetas tiesiog spinduliuoja kiekviename kadre, todėl filmą galimą vertinti kaip skirta būtent JAV piliečiams. Perėmę iš vakarų kultūros madą, mūsų šalies jaunimas neatsilieka nuo jų tendencijų dėl alkoholio gėrimo. Jeigu geri, tai reiškia esi vienas iš kietesnių kompanijos narių.

Filmas kupinas štampų ir stereotipų rasėms, tautoms, bet nelabai meistriškai pateikti juokeliai šioms temoms tiesiog atrodo įžūliai. Prisiminkime „Tedį“ ir jo aštrius pasisakymus – suderintos scenos ir dialogų prasmė pasikeičia, o to čia nebuvo nė kvapo. Išvis, filmo metu pateikiami vien pokalbiai apie antrą galą, na ir patys veikėjai yra labai primityvios personos. Ne tik, kad neatsiskleidžia nė vienas iš personažų, bet jie pasirodo tik gana tamsiame fone. Jiems net gailesčio nėra, tik neutrali pozicija bežiūrint į tolimesnius jų nuotykius. Filmo metu pasigendama ir moralo. Visgi netgi tokios žemos moralės filmai dažniausiai pabaigoje turi pateikiamą gyvenimišką išmintį, galinčią šiek tiek pakelti filmo įspūdį, bet čia jos nėra. Filmas neįsimenantis, o jam pasibaigus iškart išgaruoja ir prisiminimai apie jį.

Techninės pusės ypatumai

Filmo tematika – vakarėlis ir gimtadienis, bet juosta nėra perpildyta smagia muzika. Visiškai pilkas ir nesugebantis pakelti atmosferos garso takelis turi vos kelias neblogas kompozicijas, tačiau jos irgi neišlieka ilgesniam momentui. Nudžiugina tik stilistika ir operatoriaus darbas. Kamera priartina prie realaus vaizdo, o pats žiūrovas gali pasijausti lyg dalyvaujantis veiksme. Labai nustebino „slow motion“ efektas baro scenoje. Originaliai pateiktas momentas, vienas iš nedaugelio, kuo gali pasigirti šis tuščias filmas. Montažas ne itin pavykęs. Kelios scenos gana nesuderintai sumontuotos tarpusavy, todėl kartais veiksmas nukrypsta ne ta linkme. Apibendrinant, techninė pusė nėra tokia jau klaiki, bet ir nesugeba pernelyg džiuginti akių.

Aktorių kolektyvinis darbas

Šiam ne itin nusisekusiam gimtadienio šventimui visiškai atitinkamai parinktas ir pagrindinių aktorių trio. Labiausiai krentantis į akis visapusiškai talentingo Mileso Tellero veikėjas bent kiek sugeba pagyvinti atmosferą. Jo vulgarūs pokalbiai apie antrą galą kartais net visai neblogai pateikiami. Justinas Chonas ir Skylaras Astinas pasilieka kaip ir nuošalėje, bet kartais irgi įkiša savo trigrašį. Apskritai, ši trijulė pasidarbuoja labiausiai, todėl ir didžiausi laurai atitenka būtent jiems.

Verdiktas

„Gimtadienis“ – tai vulgari, kartais juokinga, bet visgi silpnai įgyvendinta juosta, sukurta pagal kitus tokio paties žanro ir temos atstovus. Nykus ir neskoningas darbas, nesukeliantis jokių papildomų emocijų peržiūros metu, nes net ir juokas išspaudžiamas vos keliomis neblogomis scenomis, tačiau to visiškai nepakanka, kad nustebintų žiūrovą bei sukeltų jam isterišką juoką. Visa tai mes jau matėme kituose filmuose, todėl visos šios juostos metu pas kūrėjus itin dažnai pasireiškia originalumo stoka.

4.3
Recenzijos autoriaus įvertinimas:
Scenarijus
3.0
Režisūra
4.0
Kinematografija
6.0
Garso takelis
4.0
Techninė pusė
6.0
Aktoriai
3.0
* - Techninėje pusėje vertiname: specialiuosius efektus, montažą, dekoracijas, garso montažą, 3D.

Komentarai

  1. dellux / 2013 kovo 17

    Smunka Holivudas su tokiomis nesamonėmis… Dar Hangover ar Project X galima pakęst, bet kai pradedama kurti tokias pačias scenas, tik su kuo vulgaresniais pokštais, tai norisi verkt 🙂