Hičkokas

„Genijaus psichozė“

Anglų režisierius ir scenaristas Sacha Gervasi, su 2008 metais pasirodžiusiu dokumentiniu filmu „Anvil: roko grupės istorija“ užsirekomendavęs save stipriu debiutu  kino kūrėjo kėdėje bei parašęs scenarijus tokioms įsimintinoms juostoms kaip Steveno Spielbergo „Terminalas“ ar „Henrio nusikaltimas“, pristato savo pirmą pilnametražį vaidybinį filmą apie vieno didingiausių visų laikų kino genijų, Alfredo Hitchcocko, darbo užkulisius. Režisierius kviečia pamatyti sunkų Alfredo Hitchcocko kelią kuriant vieną šiurpiausių visų laikų siaubo žanro šedevrų, pavadinimu „Psichopatas“, pajausti septintojo dešimtmečio pradžios holivudinę atmosferą bei pasinerti į sunkaus charakterio kino kūrėjo šeimyninio gyvenimo dramą.

Apie ką mes čia…

Kuo aukščiau pakyli, tuo sunkiau krenti žemyn. Tą su laiku supranta ir pats žinomiausias visų laikų režisierius – Alfredas Hitchcockas. Savo ilgametėje karjeroje turintis daugelį hitų, žinomas kino kūrėjas nesugeba sukurti nieko naujo – visi jo darbai kartojasi, o kartu ir atneša mažiau pinigų pajamų išalkusiems studijų bosams. Didį žmogų taipogi kamuoja idėjų stoka. Jau nuleidęs rankas, Alfredas per atsitiktinumą atranda mažai žinomo rašytojo knygą, pavadinimu „Psichopatas“. Visą širdimi užsiliepsnojęs bei akimirksniu atgijęs genijus nutaria, jog tai bus jo sekantis filmas, bet, deja, tarp studijų vadovybės neatsiranda entuziastų. Režisierius savo jėgomis pradeda kurti juostą, ant kurios kortos yra pastatyta viskas, kas jam svarbu. Nesėkmės atveju jis gali prarasti namą, padėtį visuomenėje bei didžiausią gyvenimo turtą – žmoną.

Kūrinio vidus

Filmo žanras skelbia, jog tai biografinė drama, tačiau visgi mums pateikiamas gana mažytis kino genijaus Alfredo Hitchcocko gyvenimo momentas, bet labiausiai prisidėjęs prie jo didybės įtvirtinimo kino istorijoje. Nuo pačių ištakų iki pasaulinės šlovės parodomi legendinio 1960 metų filmo „Psichopatas“, kurio peržiūros metu žmonės alpdavo ir drebėjo, darbo užkulisiai. Visiškai pakeitęs siaubo žanrą, originaliai pateikęs įtampos momentus bei sugebėjęs vėliau įnešti labai populiariu tapusį dušo scenos momentą režisierius parodomas iš kelių pusių.

Visų pirma, parodytas menininko portretas, užsispyrusio ir sunkaus charakterio žmogaus gyvenimą už kadro. Žmonėms, kurie nėra susipažinę su šia persona, tai bus tikras almanachas ir pažintis su kino genijumi. Svarbu, jog parodomas anų metų kūrybinis holivudinių studijų procesas ir režisieriaus svarba, kuri net ir šiandien yra panašiai vertinama tarp kai kurių studijų. Paminėti galima Christopherą Nolaną ir jo šiltus santykius su Warner Bros. ar Steveną Spielbergą su „Paramount Pictures“. Alfredas Hitchcockas nors ir buvo visam pasauliui žinomas ir garbinamas kino kūrėjas, tačiau tik „Paramount Pictures“ labiausiai vertino jo užgaidas ir norus išreikšti save. Visos juostos metu pateikiama drama tarp kūrėjo ir studijos bosų, tikėjimas ir nuojauta irgi žaidžia svarbią dalį tarp jų ilgamečių santykių.

Antra, didis režisierius pateikiamas ir kaip paprastas šeimyninis žmogus. Santykiai su jo gyvenimo meile, žmona Alma, ganėtinai sausi, šalti ir jie laikosi kartu jau virš trisdešimt metų. Jam į akis išsakomos nuoskaudos parodo jo didelį nusivylimą gyvenimu, ego, paimantį viršų ir naikinantį iš vidaus darnią šeimą. Nepriklausomai nuo to, šeiminės vertybės išlieka bei pati šeima pateikiama kaip vienas stipriausių institutų. Tie stiprios šeimos momentai lygus apeliacijai šiuolaikiniam žmogui, jog sunkiausiais momentais reikia būti vieningiems, neapleisti vienam kito, palaikyti. Stipriai ir kartu šiltai, be jokių nors vulgarybių parodomas pyktis tarp veikėjų, išlaikoma padorumo riba, nors kai kurie dialogai ir leidžia suprasti apie režisieriaus fetišą.

Trečiame ir paskutiniame plane pateikiamas būsimo šedevro darbas ir jo užkulisiai. Atskleidžiami keli niuansai, ypač daugelio pamėgtos dušo scenos kūrimas. Nors žinantiems visą „Psichopato“ istoriją tai irgi bus smagus potyris ir vaizdžiai jaučiamas genijaus darbas. Pasigendama tik kai kurių smulkių, bet labai įdomių detalių. Nepaminėtas skystis, atstojantis kraują, visgi būtu smagu pamatyti, kaip iš tikrųjų atrodo šokolado sirupas kruvinos scenos fone, gi tai yra vienas iš argumentų iki šiol nerestauruoti juodai baltos juostos ir nepriduoti jai atitinkamų spalvų. Aktoriai, vaidinantys pas Hitchcocką, irgi yra vienas iš įdomesnių momentų. Pateikiami jų režisieriaus pasirinkimo momentai, o kartu ir išgaunamas nepakartojamas panašumas su originaliais aktoriais.

Siužetinė linija pateikiama gana žvaliai, be jokių stabdžių, nesijaučia nuobodulio, o kartu ir dialogai labai nemažai sugeba laikyti įtampoje. Neapsieinama ir be juokelių, ironijos ir sarkazmo, kuris dažniausiai skleidžiamas yra iš Almos lupų. Būtent pokalbiais atskleidžiami visų personažų portretai. Paties Alfredo paveikslas bendrame filmo fone pateikiamas tokiu būdu, kaip ir jo paties filmai. Mįslė lydi juostą iki pat filmo galo, ypač klausimas dėl režisieriaus tapatybės susidvejinimo, didybės manijos ir noro išreikšti savo kruvinąsias fantazijas taip ir išlieka paslaptimi. Visgi kuris variantas labiausiai apibūdina personą nelabai aiškus. Originalūs scenaristai solidžiai pristatė ne tik patį veiksmą, bet ir tuos, kurie tą veiksmą įgyvendino.

Reikia pripažinti, jog kartais įdomiau stebėti filmavimo užkulisius, susipažinti su tam tikrais kino kūrėjų triukais, nei žiūrėti galutinį vienos ar kitos juostos variantą. Šis filmas būtent ir yra malonus peržiūrai dėl to, jog tampame kino istorijos kūrimosi proceso dalyviais, persikeliame į gana spalvingą šeštojo ir septintojo dešimtmečių Holivudą, susipažįstame su personomis, kurios iki šiol sugeba sukelti didžiausias emocijas jų filmų peržiūros metu, bei su nuostaba matome, jog net ir didieji žmonės turi tam tikrų sunkumų norėdami save realizuoti kine.

Techninės pusės ypatumai

Filmas gali pasigirti tikrai kruopščiai padaryta tiek vizualine, tiek audiovizualine puse. Svarbiausiais akcentas padaromas dekoracijoms, kurios kuo puikiausiai atspindėjo anų metų atmosferą, kino pramonės užkulisiams bei kartu ir paties didžiojo žmogaus grimui. Labai didelis panašumas su Alfredu Hitchcocku, tačiau kartu ir nelabai natūrali veido mimika gavosi.

Įdomiausiais manevras čia – garso takelis. Biografinė drama su šiurpą keliančiais elementais. Originalus bandymas perteikti paties „Psichopato“ atmosferą. Girdimos staigios ir kartu išraiškingos kiekvienos scenos kompozicijos, bet didžiausia padėka kūrėjams ir kompozitoriui už žinomiausią dušo scenos motyvą. Visą garsinę šio filmo pusę vainikuoja išraiškingas garso montažas.

Neapsieita ir be puikaus operatoriaus darbo. Labai detaliai parodomos staigiausios scenos, keliančios nuostabą. Dušo scenos klyksmas ir peilių dūriai ne tik priartina pačią juostą prie legendinio filmo, tačiau kartu ir sukelia siaubo jausmą. Montažas sukelia intrigą, puikiai prisidedama prie siužetinės linijos eigos, kuri nestovi vietoje.

Aktorių kolektyvinis darbas

Daugybė puikiausių aktorių prisidėjo prie atmosferos sukūrimo, tačiau ne visi jie sugebėjo išreikšti save kadre. Labiausiai vertas aplodismentų yra Almos Revilles portretas, kurį sukūrė Oskaro laureatė Helen Mirren. Ekspresyvus ir gracingas veikėjas, o kartu ir žavintis nuo pradžios iki galo savo sarkazmu.

Pagrindinio personažo atlikėjas, seras Anthony‘is Hopkinsas, sugeba tik balsu perkelti į didžiuosius ekranus legendą. Grimo dėka jam sunku reikšti emocijas veido mimikos pagalba, bet visumoje jo pateikiamas Hitčkoko portretas yra priimtinas.

Scarlett Johansson ir Jessica Biel pasirodo neblogai, nors jų personažai ir nėra tokie išraiškingi, bet visgi jos labai panašios į aktores, kurias suvaidino.

Vienu momentu pasirodant James‘ui O‘Darcy‘iui laikas sustoja. Tokio identiško panašumo su Anthoniu Perkinsonu buvo sunku įsivaizduoti. Aktorius ne tik sugeba gracingai perkelti savo vaidinamą personažą į ekranus, tačiau ir nustebinti savo buvimu šiame projekte.

Juostos juodasis arkliukas Danny‘is Hustonas šarmingai atskleidžia geriausio Alfredo šeimos draugo ir scenaristo Whitfieldo Cooko portretą, o kartu ir sugeba sukurti aplink save neigiamą aurą. Aktoriams didelė padėka už dalyvavimą šiame projekte, nes tik jų dėka jis tampa gyvesnis ir malonesnis akiai.

Verdiktas

„Hičkokas“ – tai išraiškinga kelionė į šeštojo dešimtmečio pabaigos Holivudą bei susipažinimas su vienu didingiausių visų laikų režisieriumi ir jo darbo užkulisiais. Filmas, kuris pasakoja apie nelengvą legendinio „Psichopato“ kelią į kino ekranus, šeimos dramą bei tikėjimą, be kurio pasaulis neišvystų didingo kūrinio, kardinaliai pakeitusio visą siaubo žanrą.