Dėdė, Rokas ir Nida

Uncle, Rokas and Nida

„Benai, plaukiam į Nidą, sako, vakarais ten taip gražu!“ – prieš keturiasdešimt ketverius metus kino ekranuose nuskambėjo vėliau ikoniška tapusi frazė Algirdo Aramino filme „Maža išpažintis“ (1971 m.), pastatytame pagal Vytauto Bubnio romaną „Arberonas“. Šįkart į Nidą tik ne su Benu, o su Roku kviečia Justinas Krisiūnas. Romantinė komedija „Dėdė, Rokas ir Nida“ – tai antroji šio režisieriaus ilgametražė juosta. Debiutinis filmas „Emigrantai“ pasirodė 2013 m.

Buvęs vienas geriausių šalies buriuotojų Gintaras (akt. Arūnas Storpirštis) kartu su širdies drauge Gabija (akt. Airida Gintautaitė) bei jos sūneliu Algiu (akt. Kipras Kliučinskas) gyvena, ko gero, gražiausiame Lietuvos kampelyje – idiliškoje Nidoje. Gyvenimas čia po vasaros saule virš auksinių kopų teka ramiai ir lėtai. Menininkė Gabija tapo paveikslus, Gintaras rūkykloje rūko plekšnes bei karšius, o vakarais prie jų prisijungia ir kompaniją palaiko jų draugas Žilvinas (akt. Džiugas Siaurusaitis). Viskas gal taip ir būtų tekėję sava vaga, jei ne netikėtas Gintaro brolio skambutis – jo sūnus Rokas (akt. Martynas Levickis) vėl eilinį kartą prisidirbo, tad tėvas nusprendžia jį iš gimtojo Rokiškio išsiųsti į Nidą pas dėdę – kad per vasarą iš galvos išdulkėtų visos kvailystės. Dėdė Gintaras, tiesa, šia būsima viešnage nelabai apsidžiaugia, bet, prisiminęs, kad „šeima yra šeima“ vis tik sutinka priimti padykėlį sūnėną, kurio nematė gerus penkiolika metų. O šis bekeliaudamas į Nidą (tik kiek kitokiu būdu, nei buvo numatę tėvai) susipažįsta su smagia muzikantų grupe, kurios solistė Justė (akt. Justė Zinkevičiūtė) krenta Rokui į akį. Tiesa, į Nidą patraukia ne tik Rokas, bet ir dar trys draugeliai iš Rokiškio, bei pasikėlusių pižonų kompanija iš Vilniaus, o jų keliai, savaime suprantama, neišvengiamai susikirs. Tad saulėtoje Nidoje, ten, kur vakarais taip gražu ir kur dešinėj ir kairėj vanduo, filmo veikėjai patirs ne vieną nuotykį, atras kai ką nauja ar prisimins jau pamirštą sena, patirs meilę ir spręs ne vieną konfliktinę situaciją.

„Dėdė, Rokas ir Nida“ – lengvas ir vasariškas filmas, savo stilistika ir nuotaika panašus pernykštį Ričardo Marcinkaus „Pakeliui“. Žinoma, kaip ir bet kuriuose devyniuose iš dešimties lietuviškų filmų nepasieinama be gamtos panoramų, bet čia jos labai tinka. Kita vertus, Nida – unikali ne tik Lietuvos, bet ir visos Europos vietovė, tad įspūdingi, skoningai perteikti vaizdai puikiai atskleidžia šio krašto grožį bei „pririša“ filmo veiksmą prie šios konkrečios vietos. Skambiais žodžiais galima būtų pasakyti, kad tai odė Nidai, tačiau kraštovaizdis labai organiškai įsilieja į bendrą filmo audinį ir sudaro gražų vasarišką foną besiplėtojantiems įvykiams.

Tų įvykių gal ne tiek ir mažai, tačiau filmo scenarijus vis tik gerokai padrikas. Gana ilgai užtrunka kol visi veikiantys asmenys pagaliau atsiduria Nidoje. O kol jie keliauja (o ir vėliau, jau pačioje Nidoje) šokinėjama nuo vienų prie kitų. Susidaro toks užburtas trikampis dėdė – Rokas – ir „marozai“. Konfliktai kyla lyg ir iš nieko, pagrindinių personažų – Gintaro ir Roko – evoliucija ne vyksta filmo eigoj, bet tiesiog paprastuoju būdu konstatuojama filmo pabaigoje. Tačiau vis tik žiūrėti tai, kas dedasi ekrane nėra nuobodu – šiokia tokia intriga, vienas kitas juokelis ar tiesiog kiek sušaržuotas personažų elgesys atrodo visai pakenčiamai. Ne gelmės, žinoma, bet šis filmas to ir nesiekia.

Tiesa, jei metų pradžioje pasirodžiusios nuotykių komedijos „Traukinio apiplėšimas, kurį įvykdė Saulius ir Paulius“ kūrėjai Ričardas Marcinkus ir Simonas Aškelavičius įrodė, kad įmanoma sukurti komediją be keiksmažodžių, J. Krisiūno filme jų netrūksta. Kartais jie skamba labai natūraliai – nes vis tik sunku įsivaizduoti provincijos marozėlius ar sostinės erelius, kalbančius švaria literatūrine kalba nelyg kokius žinių pranešėjus. Tačiau vis tik kai kuriose situacijose (ar kai kurių personažų lūpose) tie keiksmai „nelipo“: pvz., kodėl dėdei Gintarui, į savo kalbą pramaišiusi vis įterpiančiam vieną kitą vokišką žodį (kas visai natūralu atsižvelgiant į vietovę), staiga lyg kokiam holivudienos prisižiūrėjusiam paaugliui prireikia nusikeikti angliškai? Arba sūnėnas Rokas, Nidoje šiaip jau gyvenantis po dėdės stogu, gavęs pastabą pasiunčia savo dėdę rusiškai ir labai toli. Žinoma, visokių diegų esama, tačiau vis tik Rokas – lyg ir geras blogas berniukas.

Be stringančios personažų logikos, kurią aptarsiu vėliau, kliūva nemažai loginių klaidų iš serijos „gyvenime taip nebūna“. Rokiškiečiai marozai pasiruošę tuoj pat bet kam kibti į atlapus, o jei ne – tai profilaktiškai apspardantys vienas kitą, tvarkingai susirenka alaus butelio šukes, bet atsidūrę Nidoje ir išsinuomoto kambario seife palikę reikšmingą sumą pinigų išeina į paplūdimį palikę plačiai atlapotas balkono duris. Poilsiautojų pilname paplūdimyje tarp nepažįstamo žmogaus daiktų vienas juokas surasti raktą – tereikia bėgti per smėlį ant pirštų galų ir apsimesti nematoma. Ir šiaip – atvykę poilsiautojai geriau už vietinius žino, kur kiti gyvena ir ką veikia – nesvarbu, veiksmas plėtotųsi sausumoj ar vandeny. Be to, eilinius reikalus, tokius kaip teptukų ir dažų pirkimas, geriausia aptarti bažnyčioje per mišias – o kunigui, žinoma, mišios yra kaip tik tas metas, kai reikia derinti naują garso aparatūrą. Ir tai, žinoma, dar ne viskas.

Kaip jau minėta, pagrindiniai filmo personažai neevoliucionuoja. Tiesa, jie pasikeičia – tiek dėdė Gintaras, tiek jaunasis sūnėnas Rokas filmo pabaigoje yra jau kitokie nei filmo pradžioje – Rokas įsimyli, o Gintaras atsikrato savo baimių ir atsisveikina su praeities šmėkla, tačiau tai labiau konstatuojama, o ne einama to link.

Aktorių darbas, bendrai vertinant, yra neblogas. Nors ir ne viskas ir ne visada atrodė natūraliai, vaidyba didžiąją filmo dalį bent jau neerzino. Net ir neprofesionalus aktorius akordeonistas Martynas Levickis, vaidinęs Roką, su vaidmeniu susitvarkė visai neblogai. Tiesa, pats personažas, kaip jau minėjau, vis tik nenuoseklus ir kartais nelabai realistiškas – viešąją tvarką pažeidinėjantis maištaujantis jaunuolis mintinai cituoja Lao Dze ir rėžia ilgiausius monologus agresyviems sostinės pižonams, grasinantiems čia pat ir vietoj duoti į galvą. Dėdė Gintaras, kurį vaidina po labai ilgo laiko į kino ekranus grįžęs Arūnas Storpirštis, atrodo atsipūtęs hedonistas – net nelabai aišku, ką jis gyvenime, be sėdėjimo per dienas vietiniame bare veikia – apie jį persekiojančius blogus prisiminimus papasakoja kitas personažas. Tiesa – tie prisiminimai, virstantys fantasmagorinėmis vizijom ar sapnais, yra, ko gero, silpniausia filmo vieta – pirmoji jų parodoma tada, kai apie tai, kas įvyko prieš kelerius metus nei Rokas, nei filmo žiūrovai dar nežino, tad iš pradžių yra gan sunku suprasti tokius siužeto viražus, be to, jos nufilmuotos ir pateiktos būtent taip, dėl ko dažniausiai kritikuojamas lietuviškas kinas – a la menas, bet iš tikrųjų – tik graudus bandymas jį imituoti. Nes, pavyzdžiui, akivaizdžiai matyti, kad kopose atsiradęs astronautas ant nugaros nešasi ne deguonies paketą, o baltą kartoninę dėžę.

Be M Levickio ir A. Storpirščio, paminėtinos natūralia vaidyba džiuginusios Airida Gintautaitė ir Justė Zinkevičiūtė. Visai neblogai pasirodė ir Džiugas Siaurusaitis bei Aleksas Kazanavičius. Įspūdingai pasikėlusį erelį suvaidino Simonas Storpirštis. Net ir mažasis Kipras Kliučinskas, kurio vaidinamas Algiukas – ko gero, liūdniausias filmo personažas (kuris, vėlgi, panašu, bus atklydęs iš tų blogųjų lietuviško kino pavyzdžių, kur vaizduojama realybė, kokios iš tikrųjų nebūna) tiesiog prašosi vienintelio teisingo sprendimo (deja, jo negauna) – savo vaidmenį atliko stebėtinai natūraliai. Tačiau pats kvailiausias ir labiausiai erzinantis personažas – Sakalo Uždavinio vaidinamas dviratininkas Šarūnas Sveikata. Nes dviratininkas – tai diagnozė. Šarūnas Sveikata dviratininkas yra 24 valandas per parą – visur ir visada, nesvarbu kur – bare ar bažnyčioj, kepuraitė, akiniai nuo saulės ir dviratininko triko yra vienintelė ir nepakeičiama (ir nekeičiama) jo apranga. Ir net ta aplinkybė, kad laikinai negali minti dviračio, nėra labai reikšminga – Šarūnas Sveikata net ir stovėdamas nuolat trypčioja vietoje taip, lyg jį labai labai spirtų reikalas bėgti pas nykštukus. Žinoma, tai labai šaržuotas personažas, tačiau su juo lazda truputį perlenkta – jis atrodo labiau kvailai negu juokingai, o kadangi šioje juostoje personažų ir taip per akis, jo buvo galima ir visai atsisakyti.

Filmo techniniai aspektai – nevienodos kokybės. Operatoriaus darbas iš esmės neblogas, nors filmo pradžioje ir buvo keletas prastai sufokusuotų kadrų – pasitaikė keli atvejai, kai kamera labiau koncentravosi į sieną, nei į personažus. Ir čia, deja, ne P. Sorrentino „Jaunystės“ („Youth“) atvejis, kai net ir tiesiog plika siena tampa menu. Kita vertus, galima pagirti už gražius panoraminius vaizdus ir puikiai, neužsižaidžiant ir neišsitęsiant perteiktą išties nuostabios gamtos grožį – dauguma tokių kadrų pranoksta netgi „Sangailės vasaroje“ matytus vaizdus. Tačiau vaizdo montažas kartais tiesiog pribloškia blogąja prasme – nuo vienų personažų prie kitų kartais peršokama vos ne vidury sakinio. Garso montažas, kaip ir absoliučios daugumos lietuviškų filmų, galėtų būti geresnis – nors vis tik šįkart tai nėra pats blogiausias variantas, tačiau suprasti, ką pasako A. Storpirščio vaidinamas dėdė Gintaras, kartais vis tik sunku (tiesa, čia galbūt kalta ir aktoriaus dikcija). Garso takelis truputį keistokas – parinkta angliška muzika skamba visai neblogai, bet vis tik kiek neįprastai, o lietuviškos dainos – tokios, kurios buvo populiarios prieš gerus trisdešimt ar net keturiasdešimt metų. Žodžiu, vėlgi estrados klasika, kurią neva klauso šiuolaikinis jaunimas ir groja radijo stotys. Nieko blogo žinoma, kadangi tai dainos apie vasarą , tačiau nei vienos iš daugybės dainų apie Nidą.

„Dėdė, Rokas ir Nida“ – šilta, lengva, saulėta ir vasariška juosta, su lengvu romantikos prieskoniu, švelniu humoru bei saikingais nuostabios gamtos vaizdais. Nors siužetas ganėtinai padrikas ir nuolat šokinėjama nuo vienų personažų prie kitų, taip paliekant iš esmės neišplėtotus pagrindinius personažus, vis tik filmą visai smagu ir nenuobodu žiūrėti. Nors juosta greičiausiai jokių minčių apmąstymams nepaliks, tačiau to greičiausiai ir nebuvo siekta – tiesiog tai lengvas ir smagus filmas apie vasarą ir Nidą.

6.5
Recenzijos autoriaus įvertinimas:
Scenarijus
6.0
Režisūra
6.0
Kinematografija
8.0
Garso takelis
6.0
Techninė pusė
6.0
Aktoriai
7.0
* - Techninėje pusėje vertiname: specialiuosius efektus, montažą, dekoracijas, garso montažą, 3D.

Komentarai

  1. Mindaugas / 2015 rugsėjo 27

    Mano nuomone, tai pats geriausias šių laikų lietuvių sukurtas, pastatytas filmas. Džiaugiuosi jį pamatęs. Sveikinimai visiems prisidėjusiems prie filmo kūrimo. P.S. lenkiuosi aktoriams!

  2. Mingailė / 2015 lapkričio 3

    Dėl muzikos-soundtrackas, jei neklystu, buvo vien lietuviški atlikėjai. Velniop, kad tekstai angliški, vis tiek buvo labai gražu ir gera girdėt savas grupes ir atlikėjus 🙂

  3. Rimantas / 2016 gegužės 21

    Tai Jūs arba išleiskite DVD, arba normaliai kad būtų galima parsisiųsti, o ne vien tik rubrikas dėkite:. Zabarausko filmas -neįmanoma eiliniam piliečiui pažiūrėti. Visokie finansiniai įpakavimai su sąskaitomis. ( Aš, pavyzdžiui, nemėgstu elektroninės bankininkystės) Jeigu nenorite, kad Jūsų filmus žiūrėtume ir garsintume, tai visai apie juos nieko nerašykite. Dabar gi galima tik vadinamus dviejų minučių treilerius peržiūrėti.. Bet aš nesuprantu tokios logikos…. Na, nenuėjau kai buvo demonstruojamas, neįsigijau, gal būt, kai buvo pardavime labai ribotas tiražas tų DVD. Bet tai ir pats jis viešai sakė-kad čia tik draugams. O paskui skundžiasi, kad Lietuvoje jo niekas nežino. (Čia apie R. Zabarauską). O Justinas Krisiūnas yra geidžiamas autorius. Štai prieinami labai lengvai. Bet aš ir nenoriu visai veltui žiūrėti Jūsų darbų. Tik kad būtų prieinama kaina ir prieigos kokios tai. Juk ir elektroninės technokratijos laikais galima stengtis viską tik supaprastinti, o ne padaryti procesus velnioniškai sudėtingus. Beje, gal ir yra kokia nors prieiga, bet aš jau pavargau naršydamas. Ką aš žinau, gal be reikalo čia rašau, gal netrukus pasirodys laisvai prieinamas norimas filmas. Pagarbiai.

  4. lukas / 2016 liepos 1

    Geras filmas ir man patiko lenkuosi aktoriams ir režisieriui už gerą filmą lietuvoje

  5. Omg / 2016 liepos 6

    Filmas gal ir neblogas, bet Levickio apverktina, ne, greiciau- tragiska vaidyba viska gadina. Nejaugi nera aktoriu?

  6. lukas / 2016 spalio 15

    Ar Jus isleisite filma ar ne labai prasau aciu

  7. lukas / 2016 spalio 30

    Gerbiamas Justinai ar Jus žadat išleisti filmą ačiu sėkmes

  8. lukas / 2017 vasario 12

    Ar Jus neišleisit filmo

  9. lukas / 2017 kovo 28

    Gerbiamas Justinai Tai filmas bus ar ne labai laukiu