Rusų komercinio kino kūrėjas režisierius Olegas Asadulinas po ilgų metų sėdėjimo trilerių, siaubo, veiksmo ir fantastikos žanruose, keičia aplinką ir, bendradarbiaudamas su studija „Enjoy Movies“, pristato savo pirmą, pilno metro komedinį projektą.
Žinomas iš tokių filmų, kaip ne itin geros komercinės sėkmės sulaukusio siaubo trilerio „Fobusas. Siaubo klubas“ ir fantastinio, 2013 metais pasirodžiusio „Tamsos pasaulio“ tęsinio, kviečia į vulgarų, ypatingai šiurkštų ir Rusijos realijas atspindintį pasakojimą apie darbo valandų užkulisius.
Apie ką mes čia…
Apie paaukštinimą pareigose svajojantis baldų salono vyriausias vadybininkas Igoris susiduria su viena dilema. Ryte atėjęs į savo darbo vietą jis pamato tikrą chaosą ir nesupranta, kas įvyko. Visi darbuotojai teisinasi, jog po firmos baliaus jie tvarkingai paliko visas patalpas. Nenorėdamas sulaukti nemalonumų iš savo vadovybės, vyras bando išsiaiškinti, kas naktį įvyko. Jo smalsumas priveda prie itin pikantiškų jo kolegų paslapčių…
Kūrinio vidus
Joks vulgarus rusų filmas neapsieina be armenų lėkšto humoro specialisto Sariko Andrejasiano, kuris savo niekingais filmais pradėjo nusibosti net ir tiems, kuriems jis juos kuria. Žinoma, čia, atvykėlis iš Armėnijos apsikrauna vien tik prodiuserio pareigas, tačiau tai negelbėja juostos padėties. Studijos „Enjoy Movies“ įkūrėjas, kaip ir kasmet, nežinodamas, kaip geriau nukopijuoti amerikietiškus projektus, pristato vieną iš dešimčių vienodų projektų. Šį kartą jo prodiusuojamo projekto scenaristai turėjo įžūlumo pasivogti žinomos komedinės „Pagirių Las Vegase“ trilogijos idėją. Norų buvo daug, tačiau jų realizavimas, kaip visuomet, skirtas sąvartynui.
Pirmiausia, reikia atkreipti dėmesį į pačią juostos tematika. Žinantiems rusų papročius nebus naujiena, jog pas juos darbo baliuose dažnai nutinka visokie siurprizai. Tematika paimta ne šiaip sau, o tam, kad būtų galima susišluoti gerus pinigus. Juk rusai mėgsta juoktis iš savęs. To pavyzdys – vienas labiausiai užsidirbusių jų nacionalinių projektu „Karti, karti…“. Žinoma, yra vienas skirtumas – anas projektas buvo šviežias vėjo gūsis su gerai apgalvotu scenarijumi ir filmavimo maniera, o čia – pigus ir neskoningas Sariko bandymas pasivogti jau išbandytą metodą. Antra – scenaristams nepakako smegenų sugalvoti kažką įdomaus, todėl jie pasisavino „Pagirių“ trilogijos schemą. Negarbinga ir tiesiog šlykštu.
Siužetinės linijos eiga nuobodi, nes visi pateikti juokeliai skirti tiems, kurių humoro jausmas apsiriboja vien žemiau bambos stiliaus „bajeriukais“. Liūdnas ir visai nepatrauklus geriančių žmonių vaizdas, kurių portretas tolygus kiaulidėje gyvenantiems paršams. Nereikia neigti, tokių balių principas yra aiškus, tačiau šiame filme tai pernelyg sutirštintų spalvų rinkinys, kuriame negalima įžvelgti ironijos ir savikritikos. Jų čia tiesiog nėra. Čia tas pats, kaip mūsų šalies kino kūrėjai nori šokiruoti bei nustebinti visuomenę ir įkiša į savo filmus aktorę, kuri vaizdingai tenkina save vonioje. Istorija irgi nuobodi. Kiek jau mes matėme filmų apie nevykėlius, kurie svajoja apie gražesnį ir geresnį gyvenimą? Tūkstančius. Nieko naujo neparodyta.
Veikėjai panašūs į negyvėlius. Išties, kiekvienas jų simbolizuoja tik darbinio klerko poziciją, kurio gyvenimas neaptariamas. Dialogai ypatingai nuvalkioti, nėra šarmo pokalbiuose, o labiausiai erzina moteriškų veikėjų atvaizdavimas ekrane. Nors, iš kitos pusės, šioje vietoje kūrėjai buvo teisūs. Moterys šiais laikais žymiai šlykštesnės už vyrus. Geria, rūko, keikiasi, miega su bet kuo, o po to dar sugeba save kelti aukščiau už visus.
Taip pat, romantinė juostos dalis, kurioje dalyvavo keli personažai, atrodo kraupiai. Netgi „Saulėlydžio“ banalybės atrodo adekvačiau nei šio filmo meilės tema. Norisi tik trenkti režisieriui ir scenaristui ir išeiti iš kino salės.
Filmas prasidėjo beprasmiškai, taip ir pasibaigė. Jokios loginės baigties ir taip vadinamas „happy-endas“ pateiktas ypatingai banaliai ir neskoningai. Žinoma, tenka pripažinti, jog tie, kurie išlauks iki filmo pabaigos ir neišeis seansui neįpusėjus, bus tikri didvyriai. Toks pats jausmas buvo užplūdęs per „Kaukazo belaisvės“ perdirbinio seansą. Matyt kuriant žymiosios klasikos „remeiką“ kūrėjai klausė Sariko ir jo aplinkos patarimų.
Apibendrinant galima pasakyti, kad „Enjoy Movies“ dar kartą įrodo, jog kurti mėšliną produkciją jie gali tobulai ir šioje srityje jie yra tiesiog nepralenkiami.
Techninė juostos pusė
Kaip dažniausiai būna su „Enjoy Movies“ filmais, turinys yra žymiai prastesnis už techninę pusę. Šį kartą galima paminėti visai pakenčiamą garso takelį, kurio dėka galima išbūti neužmigus. Iš geresnių kūrinių galima paminėti grupės Nogu Svelo dainą „Charu mamburu“ bei Seti atliekamą kūrinį „Smile“. Nors tokios muzikos klausosi pagrinde iš artimųjų rytų atvykę Maskvos taksistai, bet šiam filmui ji tikrai tiko.
Kameros darbas blogas. Išties, kaip parodo vieną arba kitą baliaus sceną, tai norisi surėkti iš visų jėgų. Nejau operatorius buvo neblaivus darbo metu? Visko gali būti. Kai štampuoji filmus kas mėnesį, tai dar ne tokių stebuklų galima pamatyti.
Filmo montažas ir „Pagirių“ trilogijos stiliaus panaudojimas tiesiog tragiškas. Visiškai be jokios loginės minties vystomas veiksmas, kuris, galiausiai, sulipdomas į vieną didelę dėlionę, kuri irgi neatskleidžia filmo kūrėjų minties. Nežinai ar čia juoktis, ar verkti. Garso montažui užtat didžiulis pliusas. Didelis garsas ir muzika neleidžia galutinai įsitaisyti kino kėdėje ir pasiruošti trumpai siestai.
Aktorių kolektyvinis darbas
Filmas, kaip nekeista, sutalpino savyje nemažai rusų scenos, estrados ir televizijos žvaigždžių, kurie vaidindami tokioje „pornografijoje“ tiesiog pasišaipė iš savęs.
Pagrindinio veikėjo atlikėjas Nikolajus Naumovas visą filmo peržiūros laiką atrodė it išsigandęs emigrantas, kurį tuoj pagaus ir įsodins į autobusiuką, vežantį atgal į gimtinę. Medinė ir visiškai nelinksmai atrodanti vaidyba.
N. Naumovui į pagalba ateina Vladimiras Tolokonikovas, kuris vienintelis iš viso aktorių kolektyvo atrodė padoriai ir leido bent jau pasimėgauti savo persona ekrane. Taip pat visai maloniai žiūrėjosi ir Andrejus Fiodorcovas, kuris, deja, paskutiniais metais vaidina vien tik nieko vertose komedijose.
Kaip ir visada, kokia S. Andrejasiano komedija be nors vieno „Comedy Club“ rezidento? Filme vaidina ir buduliškų pažiūrų specialistas, aktorius ir komikas Romanas Junusovas, kurio draugystė su armenų prodiuseriu pastumėjo jo karjerą į didesnę duobę.
Tą patį galima pasakyti ir apie Sergejų Seliną, visiems puikiai žinomą policiniko Dukaliso vaidmens atlikėją. Ypatingai nykus pasirodymas. O kad neliūdėtume, kūrėjai paruošė mums dar ir kitų staigmenų.
Alos Pugačiovos anūkas Nikita Presniakovas ir žinoma vakarėlių liūtė Ksenija Sobčia irgi prisidėjo prie šios neskoningos nesąmonės. Jų vaidyba, o tiksliau – pasirodymas, vertas milijono auksinių aviečių.
Verdiktas
„Darbo balius“ – tai vienas blogiausių kada nors matytų komedinių projektų ir antras pagal prastumą žanro darbas, kuris pasirodė šiais metais Lietuvos kino ekranuose. Filmas turintis ne tik žemiausio lygio humorą, tačiau ir nykiausią, iš žinomų amerikiečių filmų nukopijuotą scenarijų, nuobodų siužetinės linijos vystymą ir apgailėtiną žinomų rusų aktorių vaidybą.
