Dar kartą, iš naujo

Iš Airijos kilęs scenaristas ir režisierius John Carney, žinomas dėl savo darbų „Ties riba“ ir „Kartą“, po aštuonių metų pertraukos sugrįžta su muzikiniu filmu, kuriame veikėjai atranda vienas kitą per muziką.

Režisierius kviečia visus muzikos mylėtojus išvysti tai, ką kine galima pamatyti ne itin dažnai – kaip iš dviejų žmonių meilės muzikai gimsta unikalūs kūriniai, pilni miesto garsų, išgyvenimų ir harmonijos.

Apie ką mes čia

Gyvenimo išvarginti žmonės – Denas ir Greta – susitinka tiesiog stulbinamai netikėtomis aplinkybėmis. Taip jau nutinka, kad nepripažinta ir žinomumo neieškanti, tačiau įskaudinta atlikėja ir laimės neberandantis muzikos prodiuseris susitinka eiliniame bare. Ir, žinoma, pačios aplinkybės yra neeilinės – viena trokšta nuo visko pabėgti, kitas – įklimpęs į alkoholio liūną. Tačiau tai nesutrukdo dviem kūrybingoms sieloms dar kartą pamilti muziką ir ne tik imtis kurti nepriekaištingus kūrinius, tačiau ir iš naujo lipdyti savuosius gyvenimus.

Kūrinio vidus

Šio filmo režisierius tikrai pasidarbavo iš peties. Ir iš esmės, jis grįžo prie to, ką moka daryti geriausiai – kurti muzikines dramas. Tai nėra miuziklai, tačiau su muzika šie filmai susiję neįtikėtinai. Pirmasis jo toks darbas buvo „Kartą“ (angl. „Once“), tik ten veiksmas vyko Airijoje. Beje, „Kartą“ už originalų garso takelį pelnė prestižinį JAV Kino meno ir mokslo akademijos apdovanojimą – auksinę Oskaro statulėlę. Niekada negali žinoti, gal ir šįkart režisieriui su savo kūriniu pavyks ką nors nuraškyti šioje srityje (tikėkimės, ne auksinę avietę).

Filmo scenarijus gal ir nėra itin originalus, tačiau pasakojimo stilius – labai neįprastas ir retai naudojamas kine. Kartu šis originalumas kiek pakišą koją. Trumpas įvadas – susipažinimas, o tada – dviejų veikėjų kelionė iki to susipažinimo. Tai tikrai savotiškas ir įdomus būdas pristatyti veikėjus, tačiau kiek per daug užtęstas ir šiek tiek migdantis. Sėdint patogioje kino kėdėje tikrai kokybiškos muzikos ramuma užsūpuoja ir ištęstas veikėjų pristatymas priverčia užmerkti akis vieną ar kitą kartelį. Tiesa, kas vyksta po pusės filmo, yra labai gerai ir įdomu. Nors po seanso kilo mintis, jog norėtųsi pamatyti kiek daugiau kūrybos proceso, nes vienas iš tų trumpų siužetėlių atrodė be galo įdomus.

Pačius veikėjus šiek tiek sunku vertinti dėl jų dvilypiškumo. Viena vertus – jie nuobodūs, standartiniai, tipiniai filmo veikėjai, tikri vaikštantys klišės, tačiau jų paprastumas ir lengvas „daužtumas“ sugeba papirkti. Ir nors filmas trunka beveik dvi valandas, jos praskrieja akimirksniu. Maloniausia stebėti Deno ir Gretos pasaulio suvokimą, kurį jie įgauna su kiekviena nauja daina, taip tapdami dar klišiškesni veikėjai. Tačiau tai neerzina.

Nors tai ir drama, galima padėkoti režisieriui, kad jis nesiėmė tradicinių veiksmų sukurti dirbtinę dramą. Taip, buvo šiek tiek vieno, ar kito, snukių padaužymo, pavydo ar įsižeidimo scenų, tačiau viskas parodyta taip ramiai ir subtiliai, kad kiekvienas toks momentas atrodydavo labiau komiškai, ne dramatiškai. Romantikos šiame filme taip pat netrūksta, tačiau ta romantika yra kitokia, nei esame pratę matyti daugelyje dramų bei draminėse komedijose. Kartais juostoje atrodo, kad kokia tai meilės ar bučinių scena jau visiškai neišvengiama, bet, pasirodo, išvengiama. Ir labai subtiliai. Štai čia ir yra dalis juostos grožio.

Techninė juostos pusė

Operatorius filme tikrai gerai pasidarbavo. Yaron‘as Orbach‘as tikrai puikiai išmano savo darbą ir kiekvieną sceną parodo tokiais kampais, kurie gali įvairiai atspindėti veikėjus. Paprastumas, trapumas ar dramiškumas yra perteikiamas būtent puikiais kadrais.

Muzika – šio filmo varikliukas. Kiekvienas originalus kūrinys yra labai išraiškingas ir emocingas, o visų tų emocijų priduoda pagrindinį vaidmenį atlikusi Keira Knightley. Kas galėjo pagalvot, kad ji taip puikiai dainuoja? Švelnus aktorės balsas tiesiog apsupdavo sėdint kėdėje ir norėjosi tik klausytis ir klausytis. Žinoma, prie garso takelio prisidėjo ir grupės „Maroon 5“ vokalistas Adam‘as Levine‘as.

Montažas juostoje yra aukšto lygio. Nepatrauklių vietų nebuvo išvengta, tačiau bendras vaizdas dėl to per daug nenukentėjo. Svarbiausia, kad būtent tos, kiek migdančios prisistatymo scenos, parodytos taip pat, bet ir skirtingai, sujungtos su visu kontekstu tiesiog nepriekaištingai. Garso montažas filme taip pat geras. Labai malonu, kad filmo scenose nesigirdi nutrūkstantis garsai,- viskas iki galo išbaigta.

Aktorių kolektyvinis darbas

Nors juostoje pasirodė nemažai aktorių, tačiau dominuojantys buvo pagrindiniai du – Keira Knightley ir Mark‘as Ruffalo.

Nepaisant stebuklingai užsūpuojančio švelnaus Keiros balso, aktoriniai jos sugebėjimai šiame filme per daug nepasireiškė. Aišku, juostoje jai ir nereikėjo per daug stengtis. Bent jau taip atrodė. Aktorei pakako būti kukliai ir gražiai šypsotis. Visa kita ji darė savo balsu. Ir tai nėra blogai – daugiau, greičiausiai, iš jos ir nereikėjo tikėtis.

Tuo tarpu filmo pažiba tampa Keiros kolega Mark‘as Ruffalo. Jau ne pirmame filme gerai suvaidinantis aktorius tiesiog puikiai sugeba perteikti savo veikėją ir matosi, kad filmavimo aikštelėje jis jautėsi puikiai. Tai susikaustęs, tai atsipalaidavęs, tai girtas, tai blaivus. Retam aktoriui pavyksta taip įdomiai ir įtaigiai perteikti jiems skirtų veikėjų emocijas ir veiksmus, kaip tai šioje juostoje darė Mark‘as. Galiausiai – viskas atrodė labai paprastai, todėl pajusti simpatiją aktoriaus suvaidintam gyvenimo nustekentam Denui tikrai nebuvo sunku.

Jaunoji aktorė Hailee Steinfeld tikrai nepasižymi stabilumu aktoriniame kelyje. Puikiai suvaidinusi „Tikrame išbandyme“ ji šiek tiek nusileido „Enderio žaidime“ ir gana bjauriai tėškėsi „3 dienos nužudyti“. Bjaurius paauglius vaidinančius jaunuosius aktorius dažnai užgriūna tokia problema, todėl nors kartą gavusi ne spuogų kamuojamos paauglės vaidmenį, čia ji susitvarko visai gerai.
Likę aktoriai – tiesiog antraplaniai veikėjai, nesukūrę per daug dėmesio vertų akimirkų. Nebent tas pats Adam‘as Levine‘as iš „Maroon 5“. Jis nebuvo ypatingas, bet emocijas sugebėjo gana neblogai išreikšti per tas 5 minutes kol jį rodė.

Verdiktas

„Dar kartą, iš naujo“ – tai puiki romantinė drama, leidžianti trumpam atsipalaiduoti nuo aplinkinio, stresu alsuojančio pasaulio. Ganėtinai paprastas ir malonus aktorių pasirodymas, graži ir paprasta, šiek tiek romantiška, istorija kiekvienam žiūrovui suteiks ypatingą malonumą ir nukels į tą patį didįjį obuolį – Niujorką. Ir, nors juostos pagrindinis akcentas yra muzika, romantiškoji dalis leis įsimylėti veikėjus ir jų kuriamą garsinį meną.