Režisierius Antoine Fuqua, Istorinio epo „Karalius Artūras“, kriminalinių trilerių „Išbandymų diena“, „Bruklino policininkai“ bei veiksmo juostų „Saulės ašaros“, „Snaiperis“, „Olimpo apgultis“ kūrėjas, ir vėl grįžta prie savo mėgstamiausio žanro – kriminalinio trilerio, kuris kadaise padėjo jam iškilti į paviršių.

Efektingų filmų specialistas, ir vėl apjungęs jėgas su „Išbandymų dienos“ pažiba, dviejų Oskarų laureatu, Denzel’iu Washington’u, pristato vieną geriausių rudens sezono juostų – filmą, sukurtą pagal populiaraus devintojo dešimtmečio serialo motyvą.

Po 2001 metų neužmirštamas režisieriaus ir aktoriaus tandemas, kviečia visus įtempto siužeto trilerių ir brutalaus konteksto gerbėjus į sunkiai nuspėjamą ir niūriai papasakotą kelionę po purviną Bostono realybę, kurią valdo korupcija, mafija, prostitucija, neteisėti azartiniai žaidimai bei smurtas.

Apie ką mes čia…

Buvęs specialiųjų pajėgų būrio narys, Robertas, gyvena paprastą ir visiškai normalų gyvenimą. Jis dirba, vaikšto į bažnyčią, skaito knygas ir, kaip daugelis žmonių, lankosi kavinėse norėdamas prastumti savo laisvą laiką. Vieną vakarą jis susipažįsta su nepilnamete prostitute, su kuria, laikui bėgant, susibičiuliauja. Draugystė trunka neilgai – mergina patiria smurto bangą iš savo sutenerio, kuris priklauso rusų mafijai. Pamatęs savo jaunos bičiulės būklę, Robertas ryžtasi kraštutinumui – vyras iškeliauja vykdyti teisingumo tiesiai į rusų mafijozų buveinę.

Kūrinio vidus

Filmo režisierius, Antoine Fuqua, daugelį metų kūrė įtempto siužeto filmus, tačiau tik vienas iš jų iki šiol buvo pripažintas kaip kultinis, arba turintis nemažą svarbą JAV kino kultūrai. Žinoma, kalba eina apie 2001 metais pasirodžiusį kriminalinį trilerį „Išbandymų diena“. Po šio projekto sekė nemažai juostų, kurios, iš tiesų, buvo puikiai žiūrimos, su gera įtampos doze ir leido gerai praleisti laiką kino salėje, tačiau nė viena neprilygo jau minėtam filmui. Iki dabar. Su šiuo filmu, kino kūrėjas parodo visą savo neišnaudotą potencialą ir tuo pačiu per daugelį metų pagaliau pristato vieną įspūdingiausių keršto tematikos filmų. Nenuostabu, visgi filmas per testines peržiūras gavo aukščiausius visų laikų įvertinimus studijos „Sony“ istorijoje (šnekama apie filmus su „R“ ženkliuku). Tokios pirmos reakcijos leido laukti unikalaus, kvapą gniaužančio ir itin kokybiškai pastatyto produkto. Būtent tokį filmą mes pagaliau ir gavome.

Scenarijus šiam filmui buvo rašytas trejus metus, todėl bežiūrint į siužetinės linijos pateikimą, matosi ypatingas kruopštumas. Bendra filmo istorija paremta pagal populiarųjį 1985-1989 metais rodytą serialą, kuris sugebėjo įkvėpti nemažai žinomų režisierių. Veiksmo epicentre atsiduria buvusio JAV specialiųjų tarnybų agento ir rusų mafijos akistata. Banalu? Kažkur matyta? Taip, bet užtat kaip čia viskas genialiai pateikiama. Toks pasirinkimas nebuvo laužtas iš piršto. Filmo metu matosi akivaizdi žinutė rusų lyderiams, o ypač šalies prezidentui – Vladimirui Putinui. Ne, tai ne pokštas. Filme rusai parodomi kaip šiukšlės, tironai, blogio įsikūnijimai, o jo bausti ateina juodaodis. Įdomi aliuzija? Tikrai taip. Visgi net paties pagrindinio rusų mafijos vado pavardė – Puškinas. Nagi, atspėkite su kuo rimuojasi Puškinas? Jeigu ir dabar to būtų per maža stipriam argumentui – galima paminėti dar ir apie skriaudžiamos prostitutės kilmę – ukrainietė. Bet ir tai dar ne viskas. Nenorint gadinti peržiūros, žiūrovas pats turi aidžiai stebėti, kas vyksta ekrane ir kokias užuominas filme paliko jo kūrėjai.

Atmetus visus politinius filmo niuansus, kurie šiai juostai nepridarė jokios gėdos, matome įdomiai papasakotą vieno žmogaus dramą, kuriam vėl tenka susidurti su praeities šešėliais. Kerštingas ir viskam pasiruošęs buvęs JAV karys primena kai kuriuos veikėjus iš to paties žanro ir tematikos filmų, kurie irgi buvo papasakoti panašiu principu. Tony Scott’o režisuotas 2004 metų hitas „Degantis žmogus“ ir Luc’o Besson’o prodiusuotas dviejų dalių (greitai sulauksime trečios) „Pagrobimas“ turi itin didelį panašumą su naujausiu Antoine Fuqua filmu. Skirtumas tik tas – šiame filme veiksmo ir dramos išdėstymas susižiūri žymiai geriau. Juostai nepagailėta išradingų kovos scenų, brutaliai atrodančių veikėjų susidūrimų, bet, kas svarbiausia, – išvaizdžiai pateikto smurto. Prieš einant į šį filmą nebuvo jokių minčių apie skerdynes, bet pasižiūrėjus pilną vaizdą tapo aišku, jog režisierius nenori pateikti saldžiai pateiktos istorijos. Užteko mums jau tų trečių „Nesunaikinamų“, kuriuose cenzūra užgožė įdomiausias vietas. Negalima sakyti, jog ir šiame filme jos nebuvo. Pasirodo – šiuo metu pamatysime švelniaja, kino teatrams pritaikytą versiją. Įdomu, kaip atrodys pilna versija, kurią bus galima išvysti DVD ar Blu-Ray formatuose?

Veikėjų gausa filmo nesugadina – atvirkščiai, net labai įdomu stebėti naujus personažus ir jų nulemtą ateitį. Visgi, didžiausią dėmesį traukia Roberto ir rusų mafijos pakaliko, Tedžio, akistata. Charizmatiški herojai veda įtemptą žaidimą, kuriame atsiranda dar ir vietos pasirinkimams. Bendras šios priešpriešos konceptas labiausiai primena „Kieto riešutėlio“ pirmąją dalį. Tedis susitapatina su Hansu Gruberiu, o Robertas atstovauja Džono Makleino stovyklai. Taip pat juosta turi „Borniados“ braižą. Labai gerai, kai režisierius pateikia šviežiai atrodantį, bet daugelyje filmų matytą, pasakojimą apie vieno herojaus mūšį su visa nusikalstamo pasaulio organizacija. Pagrindiniai filmo herojai turi savitas istorijas, kurias meiliai, tačiau ne iš karto, atskleidžia režisierius. Kiekvienas jų gauna atitinkamai daug laiko soliniam pasirodymui. Galima teigti, jog šio filmo personažai išdirbti iki tobulumo, o palyginus su serialu, pagal kurį buvo pastatyta ši juosta, čia viskas atrodo brandžiau.

Apibendrinant pamatytą filmą ir jo pasakojimo struktūrą, galima pripažinti,- tai vienas geriausių kelių dešimtmečių įtempto siužeto trilerių, kuris nenusileidžia tiek „Borno“ trilogijai, tiek kitiems populiariems žanro atstovams. Režisierius Antoine Fuqua padarė milžinišką darbą, kurį galima apibūdinti kaip geriausią jo karjeros darbą. Taip, filmas savo kokybe ir pastatymu nurungia labai mėgstamą kino kūrėjo juostą „Išbandymų diena“. Tikėkimės, jog sekantis kino kūrėjo projektas irgi galės mus pradžiuginti ir nuo pat pradžių įtraukti bei nepaleisti visas rodymo minutes.
Techninė juostos pusė

Didžiausiu malonumu šiame filme, bežiūrint į techninę pusę, tampa nepriekaištingas Oskarinio operatoriaus, Mauro Fiore, darbas (už „Įsikūnijimą“ jis yra gavęs Oskarą), kuris viso filmo metu leidžia pajusti tamsiąją Bostono realybę. Vaizdingai nufilmuotos kovų scenos, kurios šiais metais nusileidžia nebent Gareth’o Evans’o sukurtam „Reido“ tęsiniui. Skirtingai nei paminėtam indoneziečių šedevre, čia viskas pateikiama subtiliau bei stilingiau. Kruopštumas filme irgi matomas. Miestas ir jo apylinkės taip pat pateikiamos iš labai įdomių rakursų, kaip ir pačių personažų pateikimas, kurie sugebėjo spinduliuoti savo charizma priešais kameros objektyvą. Prisiminus efektingą Roberto „slow-motion“ eiseną, matant užnugaryje nuostabių sprogimų ciklą, net ir dabar pašiurpsta oda.

Niūriam trileriui visada būna naudinga itin rimtai skambanti muzikinė palyda, todėl, kaip ir ankstesniuose režisieriaus darbuose, muzika parinkta itin kokybiškai. Įtemptai perteikiama bei dėka muzikinių kompozicijų, atmosfera dar labiau įtraukia į šį kriminalinį trilerį. Paskutinėse filmo rodymo veiksmo scenose skamba nuostabus kūrinys, leidžiantis patirti visą „Ekvalaizerio“ kietumą – tai vienas geresnių metų garso takelių, kurį vainikuoja naujoji Eminem’o daina.

Specialiųjų efektų filme panaudota itin minimaliai – vien tik sprogimų scenos galėjo jais pasigirti, tačiau ir pirotechnikos specialistai turėjo padaryti nemažai darbo, kad bendras vaizdas atrodytų tikroviškai. Sprogimai pateikti taip, kad filmas primintų nuostabiuosius devintojo dešimtmečio laikus – būtent tame laikotarpyje tapo itin populiarios sprogimų scenos herojų užnugariuose. Dekoracijos ir vizualus juostos potencialas irgi kokybiškas, tačiau turintis vieną minusą – rusų mafijos buveinėje pernelyg daug stereotipinių šiai nusikalstamai organizacijai daiktų.

Filmas gali pasigirti ir geru montažu, kuris leido mėgautis tuo visos peržiūros metu. Vienintelis pastebimas dalykas, kurio kūrėjai nuslėpti nesugebėjo,- tai iškirptų scenų efektas. Akivaizdžiai matėsi kuriose vietose buvo padarytas karpymas. Atmetus šį minusą, visas filmas susižiūri tiesiog nepriekaištingai. Garso montažo darbai nepriekaištingi – sustiprina tiek filmo muzikinį takelį, tiek veiksmo scenas – galima pajausti juostos galią, patirti visą iš filmo sklindanti kietumą ir, kas svarbiausia, pajausti savyje įtampos kupiną jausmą bei širdies dūžius, kurie simbolizuoja puikų filmo poveikį.

Aktorių kolektyvinis darbas

Galima pripažinti dar vieną puikų prodiuserinį šio filmo sprendimą – aktorių kastingą, kuris visiškai nenuvilia. Tiek geriečiai, tiek blogiečiai taikliai parinkti, todėl ir iš vaidybinės šio darbo pusės jaučiama didelė palaima akimis.

Pagrindiniame vaidmenyje atsiduria universalus, galintis suvaidinti bet ką, aktorius – Denzel’is Washington’as, kuriam tai dar vienas kieto vyruko vaidmuo. Jeigu lyginti jo ankstesnius pasirodymus kine panašiame amplua, galima paminėti tokius filmus kaip „Degantis žmogus“ ir „Nesaugus prieglobstis“. „Išbandymų diena“, „Amerikos gangsteris“ – tai visiškai kitokio pobūdžio filmai ir visiškai skirtingi personažai, kurie neturi nieko bendro su šiame filme rodomu veikėju. Denzel’is dar kartą įrodė, kad kūrėjai padarė itin gerą sprendimą pasirinkdami jį atlikti pagrindinio vaidmens. Brutalia ir kartu visiškai ramia veido išraiška teisingumą vykdantis žmogus. Be kietumo, galima stebėti ir draminį aktoriaus pasirodymą. Atsižvelgus į bendrą aktoriaus karjerą – tai vienas geriausių jo darbų.

Marton’as Csok’as, atlikęs pagrindinio antagonisto vaidmenį, nenusileidžia savo Oskariniam kolegai. Puikus, išties puikus personažas kurį vaidindamas aktorius parodo savo vaidybinį potencialą. Sunku prisiminti kitą jo tokį karjeros vaidmenį. Bejausmio ir šaltakraujo žudiko portretas, kuris savo rafinuotu brutalumu, leidžia mėgautis kiekviena su juo pasirodančia scena. Nepabijokime to žodžio – tikras blogio įsikūnijimas.

Visgi didžiausia nuostabą filme kelia Chloe Grace Moretz, kuri jau užaugo ir iš mielos mergaitės virto seksualia mergina. Šiame filme jai teko vaidinti prostitutę – atviras, gana vulgarus ir kartais neskoningai atrodantis vizualinis personažo pateikimas. Baisią tikrovę simbolizuojantis personažas. Vaidybiniai aktorės sugebėjimai nesublizgėjo, tačiau ir bloga vaidyba to pavadinti negalima.

Būrys aktorių, įkūnijančių antraplanius arba išvis nereikšmingus personažus, nerėžė akių,- atvirkščiai, visi buvo sudėlioti taip, kad bendras filmo vaizdas taptu turiningu reginiu. Visgi Denzelio personažas turėjo kažką gelbėti ir su kuom kovoti. Rusai parodyti kaip bestijos, meksikiečiai kaip aukos – jokio rasizmo ar nacionalizmo filme nesimatė, tik kerštas už padarytą blogį.

Verdiktas

„Ekvalaizeris“ – tai itin kruopščiai pastatytas nepriekaištingos įtampos veiksmo trileris, kuris savyje neša tiesioginę žinutę visam pasauliui dėl Ukrainoje vykstančių įvykių. Brutalus, efektingai išpildytas, niūriai papasakotas ir nežinioje iki pat galo laikantis filmas tampa tikru triumfu režisieriui Antoine Fuqua, kuriam vėl pasisekė bendradarbiauti su juostos pažiba – Denzel’iu Washington’u.