Daktaras Streindžas

„Marvel“ šiuo metu išgyvena tokį aukso amžių, kurį Holivude išgyveno reta kino kompanija. Kevino Feige vadovaujama studija galbūt primena ketvirtojo dešimtmečio „Universal“ monstrų filmus, kurie buvo štampuojami be jokios pertraukos ir į juos nuolat ėję žmonės galiausiai nesuprato, ar tuos filmus žiūri dėl to, kad jie yra išties geri, ar todėl, kad pirmieji jų buvo įsimintini, o dabar negi nustosi žiūrėti? Panašią taktiką įvaldę „Marvel“ filmai, kuomet nepamatęs vienos dalies nesuprasi kitų penkių, dabar turi galimybę imtis įvairiausių eksperimentų, kurie pradedančiosioms franšizėms atrodytų visiškai kvailai, tačiau tokioms pažengusioms jie yra privalomi, leidžiantys žengti į naujas istorijas, kurios ateityje „Marvel“ dominavimą išryškins dar labiau.

„Daktaras Streindžas“ ne veltui yra lyginamas su 2014 metų „Galaktikos sergėtojais“. Prieš du metus pasirodęs filmas „Marvel“ atvėrė duris į kosmoso pasaulį ir žiūrovams parodė, kad franšizės veiksmas nevyks vien didžiuosiuose JAV miestuose. Tuo tarpu Žemėje liekantis „Daktaras Streindžas“ parodo, kad ir čia galima sukurti tokius pasaulius, apie kokius anksčiau ir nesapnavai, ir jau ir šiaip komplikuotą „Marvel“ pasaulį pagilinti dar vienu lygiu.

Filmo pradinė stiprybė yra ta, kad pagrindinis jo veikėjas komiksų gerbėjams yra žinomas kiek labiau nei besimušantį medį ir kalbantį meškėną turėjusi komanda. Daktaras Styvenas Streindžas (akt. Benedict Cumberbatch) yra genialus neurochirurgas, garsėjantis savo stebuklingomis rankomis ir stebuklingai išgelbėtais žmonėmis, nors jis pats pasakytų, kad tai nebuvo stebuklai, o juodo darbo rezultatas. Egoistiškas, sarkastiškas, savo nuomone įsitikinęs („Marvel“ pasaulyje lengvai palyginamas su Roberto Downey jaunesniojo įkūnijamu Toniu Starku, nors ligoninės scenose labiau primenantis daktarą Hausą) Streindžas staiga pakliūna į avariją ir stipriai susižeidžia savo rankas. Taip stipriai, kad, atrodo, jau negalės operuoti – daryti vienintelio dalyko, kurį jis moka tobulai.

„Daktaro Streindžo“ pradžia suteikia daug asmeninės istorijos motyvų, kaip ir priklauso filmams, kurie pasakoja apie superherojų atsiradimą. Ši yra ir nesunkiai palyginama su „Geležinio žmogaus“ filmais, kur Tonis Starkas buvo verčiamas nebūti savanaudžiu, tačiau kartu turi ir naujų motyvų, kai filmą labiau domina Streindžo santykiai su tuo, ką jis įsivaizduoja esant nenuginčijama realybe, ir tikėjimu ar gebėjimu pasiekti tai, kuo jis tiesiog netiki.

Šioje vietoje į siužetą įsijungia Nepalas, į kurį vyksta paskutinę viltį išgyti turintis Streindžas. Ten paslaptingoje šventykloje jis sutinka Sergėtoją (akt. Tilda Swinton), jos pagalbininkus ir magijos meistrus. Šventyklos tikslas – apsaugoti Žemę nuo kitose Visatose užgimusių blogybių, kurias į žmoniją nori atvesti buvęs Sergėtojos mokinys Kaecilijus (akt. Mads Mikkelsen).

Dėl azijietiškų kovų menų motyvų filmas sukuria išties įdomų kontrastą tarp rytų ir vakarų kultūrų bei pragmatiško Streindžo pasaulio supratimo ir į dabartį bei gyvenimo prasmę žvelgiančios Sergėtojos požiūrio. Filmas jokiu būdu nėra filosofinis, nes garsiai pasakomi veikėjų mąstymai apie laiko tėkmę ir gyvenimo laikinumą skamba tik kiek protingiau nei paauglių dienoraščiai, tačiau tie kontrastai yra išnaudojami ir dramai, ir komedijai (kuri filme yra stebėtinai stipri, net jeigu kartais pasitaikanti ne vietoje).

Svarbiausia rytietiškų motyvų reikšmė filmui ir „Marvel“ visatai yra tai, kad jie į franšizę atneša magiją. Ir atneša tokiu būdu, kad – tiesiogine to žodžio prasme – net akys raibsta. Magija čia nėra Hario Poterio prigimties – niekas nemojuoja lazdelėmis ir nekalba burtažodžiais. Ji yra grindžiama protiniais žmogaus pasiekimais ir susitelkimu, gražiai susirišanti į ne itin sudėtingą, tačiau filmą palaikančią asmeninę Streindžo istoriją. Norėdamas pasiekti maginių aukštumų, jis privalo pasikeisti iš esmės.

Kai šios filosofinės detalės yra galiausiai paliekamos nuošalyje, filmas pereina prie tų elementų, už kuriuos jis bus giriamas dar ilgai. Ir visiškai pelnytai. Negalima sakyti, kad filme rodoma magija nėra matyta niekur kitur – jau ne vienas protingas žmogus pastebėjo, kad kažkokius panašius vaizdinius kine esame matę Christopherio Nolano filme „Pradžia“, kur žmonių sapnai galėjo virsti aukštyn kojomis ir negaliojo jokios fizikos taisyklės.

Tik kai realistiškumą labiau mėgstantis C. Nolanas sulaikė savo filmą nuo visiško pakvaišimo, „Daktaro Streindžo“ režisierius Scottas Derricksonas suprato, jog „Marvel“ pasaulyje kuo keistesnės yra tavo idėjos, tuo labiau tu būsi mylimas. To dėka šis filmas yra didžiausias „Marvel“ techninis pasiekimas kol kas, didžiulę laiko dalį praleidžiantis haliucinacijų ir vaizduotės pasaulyje, tarytum kaleidoskopu rodydamas vieną už kitą įspūdingesnius vaizdus. Jų yra tiksliai tiek, kiek  reikia – veikėjų realybę iškreipiančios scenos yra greitos, neužsibūnančios ekrane per ilgai, ir tuo pačiu savyje turinčios dešimtys įdomių idėjų ar momentinių kadrų, kad akys laksto nuo vieno prie kito, o tos scenos pasibaigia tuomet, kai nori dar ir dar. S. Derricksonas ir kompiuterinių efektų komanda nuostabiai suprato savo auditoriją ir sugebėjo ją pakerėti nesugebant atsibosti.

Keistųjų, pasaulį apverčiančių ir iškraipančių scenų dėka šis filmas ir užsidirba didžiausią pagarbą, nes kitose srityse jis daug kuo neblizga. Eilinį kartą, kaip jau tapo tradicija, reikia pripažinti, kad „Marvel“ nesukūrė įdomaus pagrindinio antagonisto ir kažkokiu būdu sugebėjo iššvaistyti M. Mikkelseną, kurio paklaikusios išdažytos akys jums vis tiek sapnuosis. Pagrindinė filmo problema vėl yra susijusi su neįdomiu viso pasaulio gelbėjimu, pagrindinis blogietis vėl yra tik tarpininkas dar didesniam blogiui, o filmas dar kartą turi pernelyg ilgą įžangą į neaiškią grėsmę ir pernelyg greitą tos istorijos atomazgą. Gelbėja tai, kad kova su blogiu atneša bene įdomiausias ir originaliausias franšizės istorijoje, net jeigu įtampos jose nėra daug.

Prie neigiamų „Marvel“ tradicijų galima paminėti ir muziką. Šįkart už ją buvo atsakingas kompozitorius Michaelas Giacchino, kuriantis muziką didžiausiems šių dienų filmams ir už savo darbus gavęs begalę apdovanojimų, tarp jų – ir Oskarą. Tik čia jo darbas nugrimzta kažkur giliai, kai muzika nėra filmą papildanti dalis, o veikiau tylą užpildantys garsai, kurie pernelyg netrukdo, tačiau ir nėra įsimintini. Originalios muzikos trūkumas vis dar lieka viena nedaugelio problemų, iš kurių „Marvel“ nesugeba išsikapstyti.

Kaip visada, filme yra surinkta nuostabi aktorių komanda. B. Cumberbatchas į „Marvel“ pasaulį įsijungia be problemų ir nuo pirmų minučių pasidaro įdomu, kaip jo genialumas ir arogancija pritaps prie tų savybių perpildytos Keršytojų komandos. Iš aktoriaus nereikalaujama draminių stebuklų, o atmestinos komedijos sugebėjimus jis jau įvaldė „Šerloko“ seriale, todėl toks vaidmuo jam išties tinka.

Neabejotina juostos žvaigždė yra T. Swinton. Net nesinori skųstis, kad „Marvel“ niekaip nepateikė normalaus paaiškinimo, kodėl taip už lygybę kovojanti studija azijietei skirtą vaidmenį skyrė britų aktorei. T. Swinton kiekvieną savo sekundę išnaudoja tinkamai, kuomet griežtą, užtikrintą ir tuo pačiu jautrią veikėją vaidina su didžiuliu pasiryžimu, ne vien tam, kad pasiimtų padorų atlyginimą.

Tuo tarpu Rachel McAdams šiame filme veikiausiai pasirodo tik dėl pinigų, kadangi sunku patikėti, kad ją sužavėjo kažkas kitas. Jos herojė yra eilinė „Marvel“ moteris, kuri rūpinasi pagrindiniu veikėju, jį paguodžia, aprėkia, kai šis padaro kažką blogo, ir yra šalia jo nelaimės atveju. Įdomumo ar tikslo ši veikėja tiesiog neturi.

Ir net jeigu „Daktaro Streindžo“ problemos galėjo būti nuspėtos ir prieš filmo pasirodymą, dėl jų per daug skųstis yra sunku. Juostos žemumos yra ne tokios ir žemos, o aukštumos yra įspūdingos, ekranizuojančios sunkiai suprantamus ir kitą pasaulį atveriančius vaizdus taip, kad jie kelia įspūdį ne tik kaip technikos stebuklas, bet ir kaip hipnotizuojantis reiškinys. „Marvel“ noras rizikuoti ir plėstis atsipirko dar kartą ir jau net neaišku, ar vis dar verta abejoti šitos studijos kūrėjų galimybėmis.