Ouija: Blogio pradas

   Režisierius Mike Flangan, pristatęs Jums siaubo mėgėjų įvertintus ir pripažintus šiurpo kupinus užtaisus „Oculus“ ir Before I Wake“,  sugrįžta su dar vienu tikrai neprastesniu siaubo perliuku. „Ouija: Origin of Evil“ (Vidži lenta: blogio pradas) filmo siužetas sukasi aplink motiną ir dvejas dukras, kurios verčiasi spektakliniais spiritizmo seansais, per kuriuos jos žmonėms suteikia dvasinę ramybę, perteikus mirusių artimųjų paskutinius žodžius. Tačiau mama nusprendžia seansams suteikti šiek tiek daugiau pikantiškumo ir, paraginta dukros, įsigyja Vidži lentą. Būtent ši pikantiška detalė ir išbudina name tūnojusias ne itin subtilias paslaptis. Kaip ir simbolizuoja pavadinimas, istorija sufokusuota į Vidži lentos priešistorę, kuri nuveda į 2014 metais išleistame „Ouija“ filme plėtojamus įvykius.

   Filmo siužetas strategiškai sudarytas labai tvirtai. Žiūrovas pradžioje efektyviai užliūliuojamas darnios šeimyninės idilės, kuri kupina artumos, stipraus tarpusavio ryšio ir draugiškų sąmojų. Kas svarbiausia, siužeto įsibėgėjimas nebuvo nuobodus, o kaip tik, buvo įdomu stebėti, kaip kitoniškai vystosi istorija, palyginus su galybe kitų klišinių siaubo filmų. Tad tiek geroji, tiek ir kraupioji filmo pusės – buvo puikiai subalansuotos. Įdomu tai, jog režisierius labai efektyviai žaidė auditorijos emocijomis. Žiūriovas nėra įmetamas tiesiai į siaubo nasrus po įžanginės – idilinės – filmo dalies. Jis užšaldo ir sukaitina. Įtempia ir atleidžia. Pakelia ir teškia žemėn. Emocinis spektras banguoja per visą filmą. Tai man labiausiai patikęs filmo aspektas.

   Siužetas visiškai nenuspėjamas. Siaubo diegliu smogia ten, kur rodos net su žiburiu neieškotum ir uždengia ramybe, kur atrodo viskas turėtų paskęsti chaose. Žinoma, būta vietų, kur jaučiamas skaudus situacijos perspaudimas, tačiau nieko radikalaus – siužetas žiūrovą sėkmingai suveja į psichologinį kokoną ir pamažu jį dusina. Vietomis įtampa pasiekdavo epogėjų – žmonės tiesiog nebežiūrėjo į ekraną, nes įsitempimas tapdavo nepakenčiamas, kas mano manymu, didžiausia siaubo filmo pergalė ir realizuotas tikslas.

   Kalbant apie scenarijų, kitaip nei kituose siaubo filmuose, čia jis buvo labai gyvas, vykęs ir veiksmingas. Kai paprastai žiūrovas pagrinde manipuliuojamas būna vien tik siaubu, šiame filme čia ne ką mažesnį vaidmenį atliko ir scenarijus. Juokas. Klyksmai. Siužetiniai punchline‘ai. Visos žiūrovo reakcijos buvo ne ką mažiau imponuotos dialogų. Aktoriai juos sukūrė labai ryškius ir įtikinamus, ir taip pat jais papildė ir kūrė savo charakterius. Nemaniau, jog siaubo filmas, kuriame VĖL figūruoja demoniškas vaikas, mane paliks tokį bežadį.

   Na ir žinoma, techninė filmo pusė. Fantastiškas, tiesiog fantastiškas montažinis darbas. Viskas susluoksniuota taip, jog buvo karšta ir šalta vienu metu. Žinoma, kaip ir minėjau, buvo vietų, kuriose vadžias buvo galima šiek tiek atleisti, bet tai nekeičia fakto, kaip stipriai ir efektyviai buvo realizuota visa siužetinė siaubo idėja. Viskas išjausta tiesiog fatališkai gerai. Kalbant apie garso takelį, muzikiniu atžvilgiu nelabai ką yra ir be paminėti. Garso efektai, kitą vertus – kalba patys už save.

    Tad be jokių skrupulų ir abejonių vienareikšmiškai rekomenduoju ir net raginu nueiti pamatyti šį filmą. Mano manymu, būtų nuodėmė jo nepamatyti kino salėje. Nes tik čia jis atsiskleidžia kaip pats pačiausias.

Fantastiška emocinė siaubo karuselė. Potrauminio šoko gal ir nepatirsite, tačiau iš  salės išeisite tikrai virpėdami. Viskas labai gerai subalansuota ir išjausta. Atvirai, net trūksta žodžių apsakyti kaip džiaugiuosi, kad su šiuo siaubo šedevru,  naująja „Bleiro ragana“ ir „Išvarymas 2“ – formuojasi naujas siaubo filmų tonas. Tikrai geras tonas, kuris dar Gali nustebinti.

Na, ir visiškai pabaigai norėčiau pastebėti, jog ši filmo dalis už savo 2014 metų „pirmtaką“ išėjo nepalyginamai geresnė, kas filmų industrijoje – laipsniškai – pasitaiko labai retai. Todėl imkit, žiūrėkit ir džiaukitės persmelkti siaubo!