Animaciniai filmukai išties užvaldo kino teatrus – šiemet sumuštas rekordas, kai net du animaciniai filmai uždirbo daugiau nei 1 milijardą dolerių, o tarp dešimties daugiausiai uždirbusių 2016-ųjų metų filmų įsitaisė net 3 animaciniai ir vienas toks pusiau animacinis (man visad buvo mistika kaip įvardinti filmą vaikams, kuriame bent pusė pagrindinių veikėjų yra piešti kompiuteriu, o kiti tikri, nes vadinti vaidybiniu neapsiverčia liežuvis). Taigi, nenuostabu, kad animaciniai filmai kepami kaip blynai per Užgavėnes – techniškai jie neretai sudėtingi ir gali kainuoti nemažai, tačiau jų gamybos kaštai dažnai mažesni, o pelnas prilygsta didžiausių vaidybinių filmų pelnui. O ir ką nuveikti niūrią dieną su vaiku, jeigu nenueiti į naują, spalvingą animacinį filmą?
Toks ir yra “Dainuok” – vizualus, gyvas, lengvai suprantamas, su daug muzikos ir labai geru moralu. Įgarsinti įvairaus plauko gyvūnams (ir kai sakau “įvairaus plauko”, tai būtent tai ir turiu omenyje, nes mačiau gyvūnų, kurių pavadinimo nežinau) buvo sukviestas Holivudo žvaigždynėlis. Nuo Scarlett Johansson, Matthew McConaughey ir Reese Witherspoon iki Seth MacFarlane ir John C. Reilly. Gaila, kad lietuviškas įgarsinimas (viskas dėl vaikų, puikiai suprantu) neleidžia pasiklausyti kaip tai padarė talentingi ir žymūs aktoriai, bet gerai bent tai, kad dainos paliktos originalo kalba. Iš tiesų, jos puikiai suskamba naujais balsais ir įdomu žiūrėti kaip “gyvūnai” jas išpildo ir interpretuoja. Kadangi dauguma dainų ne tik girdėtos, bet ir puikiai pažįstamos, galva natūraliai linksi į taktą. Išties, smagu, bet nenustok skaityti toliau – ne viskas auksas, kas auksu žėri.
Nevyniojant ilgai į vatą, “Dainuok” nėra stebuklas nei siužetu, nei veikėjais, nei istorija. Viskas tvarkingai kanoniškai sustatyta ir sudėliota taip, kad negalėtum nieko prikišti, tačiau pats “multikas” yra toks… kurio nesigailėsi praleidęs ir apie jį tikrai niekas ilgai nekalbės. Visų pirma, veikėjai labai stereotipiniai – nusivylusi namų šeimininkė, scenos bijanti mergina su nuostabiu balsu, nevykęs verslininkas, kuris “tuoj tuoj praturtės”, iš blogos šeimos kilęs jaunuolis, kuris nebenori užsiiminėti nusikalstama veikla, savimi pernelyg pasitikintis ir tiesiog pasikėlęs švaistūnas bei vaikino palikta alternatyvios išvaizdos paauglė. Gal nėra taip jau ir baisu, nes veikėjai neretai kuriami tokie, kad žiūrovas galėtų susitapatinti ar suprasti juos ir tai savotiškai įmanoma padaryti, bet kamon – labiau cliché negalėjo būti?
Kitas man nepatikęs dalykas yra susijęs su taip pat nekart matytu siužetu. Juosta pastatyta ant populiaraus “svajonės išpildymo” siužeto, kur paprastas vaikinas/mergina siekia įgyvendinti savo svajonę tačiau jam/jai nesiseka, vis susiduria su kliūtimis, jau atrodo viskas žlugs ir nieko neišeis, nes jau tikrai LABAI BLOGAI, bet žiū – susiima ir parodo visiems, kad viskas įmanoma. Visi džiūgauja, fejerverkai ir fanfaros, trykšta džiaugsmo ašara, atsiveria durys į amžiną šlovę… ir filmas baigiasi. Žiūrėdama “Dainuok” negalėjau nepagalvoti apie tokius filmus kaip “Step Up”, “Streetdance”, Bring it on”, ypač “Pitch Perfect” ir visus jų nesibaigiančius tęsinius, kuriuose vystoma identiška fabula. Taigi, “Dainuok” yra tokių filmų versija vaikams, tik čia ne tik šoka, bet ir dainuoja. Taigi, toks truputį “X Faktorius” + šokiai + daug random gyvūnų. Skamba (ir yra) smagiai, jeigu nekeli aukštesnių reikalavimų (o mano darbas toks ir yra).
Apibendrinant, galiu pasakyti, kad ir koks šis animacinis filmas yra stereotipinis ir su jau šimtąkart matytu siužetu bei ne itin juokingas, jis vis tik yra lengva, graži ir spalvinga pramoga su puikiom dainom ir šokių numeriais. O užvis svarbiausia, mano nuomone, kad filmai vaikams turėtų gerą ir teisingą moralą, o čia jo tikrai netrūksta – naktis tamsiausia prieš aušrą ir nesvarbu kas, reikia siekti savo svajonių!
