2011 metais pasirodęs filmas „Beždžionių planetos sukilimas“ atvėrė duris į visiškai naują šios istorijos interpretacijos raidą, kuri, vedama tiesiog nepriekaištingo Andy Serkis pasirodymo su „motion capture“ technologija, sugebėjo išvystyti pilną ir itin kokybišką trilogiją. „Aušra“ ir „Karas“, antroji ir trečioji trilogijos dalys, dar labiau įtvirtino šio postapokaliptinio epo įspaudą kino istorijoje ir tapo viena mylimiausių trilogijų kino istorijoje, kurios gerbėjai yra absoliučiai netoksiški, o tiesiog mėgaujasi kinu. Ir, atrodė, kad 2017 metais pasirodžiusi paskutinė dalis sėkmingai užbaigė Beždžionių planetos pasakojimą. Tačiau, praėjus 7 metams, ši visata sugrįžta į kino ekranus su „Beždžionių planetos karalyste“, pradedama naują etapą ir grįsdama kelią dar vienai trilogijai.
Praėjus daugeliui metų ir užaugus net kelioms naujoms kartoms po visų mylimo Cezario valdymo, beždžionės yra dominuojanti ir harmoningai gyvenanti rūšis, o žmonės yra priversti slėptis nuošalyje. Naujam, tironiškam ir negailestingam beždžionių vadui kuriant savo didingą imperiją, viena jauna beždžionė leidžiasi į šiurpią kelionę, kuri privers suabejoti viskuo, ką ji žinojo ir buvo mokyta apie praeitį, ir priimti sudėtingus sprendimus, kurie nulems tiek visų beždžionių, tiek žmonių rytdieną.
Toks būtų oficialus filmo aprašymas, bet iš esmės, visa siužetinė linija jau sukasi nebe apie Cezarį, o apie jo palikimą ir naująjį herojų – Nojų. Kartu, atsiranda ir dar keli esminiai, moralinį kompasą sveriantį į tinkamą pusę, personažai. Tiek iš beždžonių pusės, tarkim Raka, tiek iš žmonių – Mei. Reikia pasidžiaugti, kad iš „Begančio labirintu“ trilogijos atkeliavęs režisierius Wesas Ballas labai pagarbiai elgėsi su jam paduota franšize, tad nenuostabu, jog 7 metus kurtas filmas visomis prasmėmis yra geras.
Gerai vystoma pagrindinė istorija yra apipinama tiesiog žadą atimančiais ir nepriekaištingais specialiaisiais efektais. Jau net nekalbant apie veiksmo scenas. Filmas nebuvo filmuojamas kažkokiose lokacijose, viskas padaryta uždaroje studijoje, bet žiūrint pasakojimą esi nukeliamas į kažkokį jau džiunglėmis virtusį didmiestį, kuris atrodo lyg būtų daug realesnė Pandoros versija. Dar svarbiau, kad šis filmas eina praėjusios trilogijos pėdomis. Nors ir istorijos metu gerokai mažiau dėmesio skiriama personažų vystymui, daugiau laiko užtrunka jau naujo pasaulio pristatymas ir įvedimas. Vienintelis minusas – visos klajonės ir tyrinėjimai galėtų būti šiek tiek trumpesni, bent 20 minučių, nes kartais tiesiog viskas išsitempia. Apart to, filmas turi vos kelis nedidelius trūkumus.
Ir dar kartą norisi grįžti prie specialiųjų efektų ir „motion capture“ technologijos, kuri yra bene viena esminių šioje istorijoje. Aktoriai gal ir puikiai suvaidino, tačiau technologijomis jų veidai bei judesiai atkurti taip, kad net sunku patikėti, jog tai nėra tikros beždžionės. Ar šimpanzės, gorilos, ar orangutainai, visi atrodo labai gerai. Vizualiai, viskas atrodo tiesiog nepriekaištingai, nes net matomas kiekvieno plaukelio judėjimas. Tikrai stulbinamas darbas.
Savaime suprantama, prie geros atmosferos prisideda ir itin gerai veiksmą ir apskritai istoriją sustiprinantis garso takelis, o ir techniškai visas filmas atrodo itin gerai. Sudėjus viską į bendrą visumą, tai yra tiesiog epiškas spektaklis su lijanomis, sociologinėmis problemomis, netikrais pranašais ir imperijų kūrimu iškraipant tam tikras dogmas pagal savo valią.
Atrodytų, filme, paremtame specialiaisiais efektais, aktorių pasirodymas nėra jau toks svarbus. Tačiau, būtent šiame filme, vaidyba atlieka ypatingą vaidmenį. Visos veido išraiškos, judėsiai, absoliuti visuma, yra perkeliama iš aktoriaus pilku kostiumu į kažkokią beždžionių rūšį ir kiekvienas aktorius savo darbą atliko tikrai labai gerai. Ypatingai geras personažas ir, aišku, jį suvaidinęs aktorius, buvo Proksimas ir Kevinas Durandas. Aišku, taip pat gerai pasirodė Nojų vaidinęs Owenas Teague‘as. Bet labiausiai mums suvokiamas vaidybinis pasirodymas buvo iš dviejų jau gerai atpažįstamų aktorių. Tai „Raganiaus“ seriale iškilusi Freya Allan, kurios personažas buvo įtikinamas, nors dar ir ne pilnai atskleistas, ir Williamas H. Macy‘is.
Apibendrinant, „Beždžionių planetos karalystė“ yra itin kokybiškas filmas, kuris savo istorija, scnearijumi ir įtraukimu šviesmiečiais lenkia net ir pelningiausius kino istorijos filmus. Pasakojimas labai pagarbiai valdo ankstesnės trilogijos sukurtą legendą ir tuo pačiu papildo naujais personažais, siužetiniais vingiais bei praplečia įš mitinį pasaulį. Tai puikus naujos trilogijos startas, kurį žiūrėti didžiuosiuose kino ekranuose yra tikras malonumas.