Vienas geriausių šiuolaikinių veiksmo komedijų režisierius Edgaras Wrightas per savo karjerą mums pristatė tikrai ne vieną, tikrai labai gerą pasakojimą, kurių tarpe yra ir „Vaikis ant ratų“, „Zombių karalius“, „Kietas faras“ ir dar daugiau kūrinių. Dėl tos priežasties, buvo visiškai ramu sužinojus, kad režisierius ėmėsi jau kultine tapusios Stiveno Kingo romano „Bėgantis žmogus“ ekranizacijos. Ir dar labiau patiko tai, kad režisierius ėmėsi kurti būtent romano ekranizaciją, o ne 1987 metų filmo su Arnoldu Schwarzeneggeriu perdirbimo.
Filmas pasakoja apie Beną Ričardsą, kurio gyvenimas nesiklosto itin gerai. Jei tiksliau, jo moralė nuolat susikerta su valdžia ir subordinacija, dėl ko jis negali susirasti darbo ir nupirkti vaistų savo sergančiai dukrai. Dėl to, jis pasirenka prisijungti prie realybės šou „Bėgantis žmogus“, kuris užtikrins jo šeimos finansinę sėkmę, bet iki šiol dar nė vienas žaidėjas nebuvo išgyvenęs 30 dienų medžioklės.
Kad per daug neatskleisčiau tiems, kurie nėra susipažinę su šia istorija, daugiau ir nepasakosiu. Bet iš esmės, gauname labai kokybišką, labai įtraukiantį veiksmo filmą su visai smagios bei subtilios komedijos elementais. Gauname būtent tai, ko ir galime tikėtis iš Edgaro Wrighto. Gal komedijos elementų yra mažiau, nei anksčiau, bet ir istorija yra kiek kitokia.
Čia istorija sukasi apie siekį išgyventi, kastų nelygybę ir turtingųjų valdžios ir autoriteto išnaudojimą, kai viena organizacija savo rankose iš esmės valdo didžiąją dalį jėgos struktūrų bei valdžią. Taigi, praktiškai autoritarizmas ir tai, kur šiuo metu pamažu žengia JAV ar jau yra kitos valstybės Rytuose. Tematiškai, tai labai panašu į „Bado žaidynes“ ar net ir tą patį „Mirtiną pasivaikščiojimą“, kuris taip pat paremtas Stiveno Kingo romanu. Galima teigti, kad autorius labai smarkiai nujautė, kur bus mūsų visuomenė po 40 metų nuo knygos išleidimo. Skirtumas tik tas, kad čia matome labai daug blizgučių, didelį šou ir atskirtis tarp turtingųjų ir vargingųjų yra dar didesnis.
Istorija filme įsibėgėja labai greitai, bet ne taip greitai, kad nieko nesuprastum. Per kelias scenas pasufleruojama, kodėl Benas yra toks piktas ir kokie yra jo motyvai, jo apsisprendimas yra aiškus ir nekvestionuojamas. Viskas vyksta greitai, bet natūraliai. Ir iškart esi įmetamas į veiksmą, kuris per 2 valandas padaro vos 3-4 pertraukas. Bet mes taip retai gauname tokio tipo veiksmo filmus, kad žiūrėti šią nenutrūkstančią sprogimų ir skriejančių kulkų fiestą yra tikras malonumas.
Ir aktoriai filme pasirodo tikrai gerai. Glenas Powellas ir toliau žengia veiksmo filmų žvaigždės žingsniais, pamažu kurdamas savo karjerą būtent šiame žanre, stipriai ir gana įtikinamai sukurdamas Beno Ričardso personažą. O prie jo prisijungia ir keli kiti jau gerai žinomi ir fantastiški aktoriai. Labiausiai filme sužiba Colmanas Domingo, vaidinęs šarmingą „Bėgančio žmogaus“ šou vėdėją Bobį T. Labai ekstravagantiškas, bet ribas jaučiantis personažas, kurio motyvai ir drąsa, ypač istorijos pabaigoje, buvo tikrai labai žavintys. O prie jo prisideda ir Joshas Brolinas su Lee Pace‘u. Abu šie aktoriai suvaidino blogiečius, tik skirtingo lygmens. Ir tai labai jautėsi jų personažų perteikimuose. Vienas – turtingas ir galios apsėstas maniakas, kitas – šaltakraujis žudikas, siekiantis išgyventi ir įvykdyti savo įsipareigojimus.
Specialieji efektai filme tikrai nenuvilia, „žalio ekrano“ praktiškai nesijautė, o prie viso to prisijungė ir labai geras garso takelis. Kaip ir priklauso Edgaro Wrighto filmams, nes dažnu atveju tai yra jo skiriamasis ženklas – su veiksmu susinchronizuota muzika.
Bet per daug plėstis nereikia. „Bėgantis žmogus“ yra labai kokybiška distopinio Stiveno Kingo romano ekranizacija, kuri yra tiesiog tobula pramoga kine. Gražūs aktoriai, geras, nesustojantis veiksmas, įtraukianti istorija ir gerai išdirbti personažai. Tai yra absoliučiai tobulas receptas didiesiems ekranams, leidžiantis užmerkti akis prieš galimus siužeto trūkumus ar jau kiek pažįstamus ir gal net ne kartą matytus veikėjų sprendimus.
