„Turistas“

Vienas žinomiausių kino pasaulyje vokiečių, režisierius Rolandas Emmerichas populiarus tuo, jog meistriškai sugeba sunaikinti bet kokį miestą ar net visą pasaulį. Katastrofų genijus, padovanojęs tokius įsimintinus filmus kaip fantastinis veiksmo epas „Nepriklausomybės diena“, 2004 metais pasirodžiusį „Diena po rytojaus“ ir išpranašauto senovės Majų žmonijos žlugimą vizijoje „2012“ pristato labai tipinį sau projektą, kuriame vėl nuo priešų rankų nukentės Amerikos simbolis – Baltieji rūmai.

Kino kūrėjas kviečia pasimėgauti kokybiškai pateikiamu veiksmu, pažinti iš arti Baltuosius rūmus ir kartu su dviem kovingais vyrukais stoti į kovą su blogiu, kurio tikslas – panaikinti taip branginamą civilizuotose šalyse – demokratiją.

Apie ką mes čia…

Tai turėjo būti lyg eilinė diena Baltuosiuose rūmuose, tačiau deja, blogis nemiega ir pačiu netikėčiausiu būdu smogia iš vidaus į Amerikos širdį. Buvęs su dukra ekskursijoje, Keilas patenka į viso šturmo epicentrą. Gelbėdamas savo dukterį, vyras netyčia aptinka sąmokslo kaltininkus, kurie įkaitu laiko patį prezidentą. Sunkiai, tačiau veiksmingai išvadavęs valstybės galvą, Keilas nesustoja vietoje ir eina toliau naikinti priešus, nes jis trokšta tik vieno – teisingumo ir saugumo savo vaikui.

Kūrinio vidus

Rolandas Emmerichas pagaliau vėl pasirodė kino ekranuose su stambaus biudžeto projektu, nes nuo 2009 metų ir jo fantastinio katastrofos filmo „2012“ pasirodė tik kuklus „Anonimas“, todėl galėjome jau ir pasiilgti įžymiojo katastrofų meistro. Juokingiausia su šiuo projektu yra tai, kad stebime dejavu ir analoginę 1998 metų situaciją, kai du vos ne identiški projektai pasirodo vienas po kito tik kelių mėnesių laikotarpyje. Skirtumas tik vienas – biudžetas.

Pavasarį pasirodęs „Olimpo apgultis“ niekuo neišsiskiria nuo šio projekto pagal temą ir siužetinės linijos pateikimą, tik deja, jis buvo žymiai efektingesnis veiksmo plane. Čia nuo pačių pradžių mes turime stebėti dramą, nuobodžią dramą su labai klišiniais amerikietiškais juokeliais. Žinoma, kaip ir pirmtake, neapsieinama be patriotiškumo, tik deja, čia jo pernelyg daug. Netgi Emmericho „Patriotas“ neturėjo tiek daug cinizmo ir aklo patriotiškumo vardan „didingiausios“ pasaulio šalies. Scena su Keilo dukra ir jos rankomis mojuojama vėliava tiesiog viso to viršūnė.

Filmo pasakojimas prasideda su Baltųjų rūmų istorijos pažinimu, ir tai vienintelė gera viso šio chaoso akimirka. Malonu yra sužinoti kažką naujo, pajuokauti apie Kenedį ir Monro, iš arti pamatyti taip garbinamą pastatą. Žinoma, visa tai muliažas, nes filmavimo ekipa nebuvo įleista į prezidento rezidenciją, tačiau viskas atkurta gana kokybiškai.

Veiksmo plane filmas pralaimi savo kuklesniam, tačiau labiau efektingesniam draugui. Tik įpusėjus juostai prasideda tikras veiksmas, tačiau trumpas adrenalino kupinas scenas vėl pakeičia monotoniški dialogai. Juokingas ir blogiečių tikslas. Išties matyti jaučiama neapykanta Artimiesiems rytams. Baltieji rūmai taipogi sugriaunami, tačiau labiausiai akis traukia tik Kapitolijaus sprogimas. Malūnsparniai ir prezidento lėktuvas labai trumpai pasirodo ekrane, o gaila, nes tikrai efektingai atrodytu jų sunaikinimas stambiuose planuose.

Juostoje dominuoja keli veikėjai, tačiau neblogas duetas susidaro iš prezidento ir vyro, norinčio papulti į specialiąsias tarnybas. Vienas kietas, kitas minkštas, tačiau dramos kupinose scenose jie nepasiduoda ir veikia kartu. Tai tokia graži ir jaudinanti pasaka, jog galiausiai pradedi galvoti, kada gi jie susikibs už rankų ir pasibučiuos. Pagrindinis antagonistas irgi nesukelia jokių emocijų, jis yra neįdomus, tik keli jo pakalikai neblogai atrodo ekrane.

Labai trūksta atitinkamos atmosferos, įtampos ir intrigos. Žinoma, buvo bandyta sukelti tam tikrą painiavą siužetinėje linijoje, tačiau viskas tampa per daug nuspėjama. Susišaudymai, susidūrimai, gaudynės – nieko originalaus ar įsimintino, tik banalus katės ir pelės žaidimas. Reikėtų pripažinti, jog tikėtis daug iš tokios tematikos negalima, bet žinant, koks yra filmo biudžetas, tai graudu.

Smagu tik viena, jog Emmerichas vėl sugriovė Baltuosius rūmus. Kažkokią užslėptą nuoskaudą jis turi, kad vos ne kiekviename savo filme bando sugriauti šį pastatą, bet kaip bebūtų, jis tą sugeba tobulai. Žinoma, nepamatysime čia to vaizdo, kurį matėme 1996 metais „Nepriklausomybės dienoje“, tačiau nors ir už tai ačiū.

Techninė juostos pusė

Kaip ir ankstesniuose režisieriaus filmuose, taip ir čia, techninė pusė labai aukšto lygio, tačiau gaila, jog tai nepadėjo pagerinti bendro vaizdo su tokiu skurdžiu scenarijumi.

Vizualiai filmas gana gražus, spalvingas, vasariškas. Specialieji efektai gana realistiški, beveik nesimato kompiuterinės grafikos, o ir pirotechnikai meistriškai pateikė sprogimus. Garso takelis, užtat, šlubuoja. Neįsimintinas, neefektingas, nesukeliantis jokių įtampos akimirkų.

Filmo operatorė, Anna Foerster dirbusi prie ankstesnio Emmericho projekto „Anonimas“, neblogai pasidarbavo, netgi galima pasakyti, jog didžiausias filmo nuopelnas būtent jos. Vaizdingas darbas, ypač paminėti galima labai precizišką prezidento limuzino įvažiavimą į baseiną.

Montažas kai kuriuose vietose labai šlubuoja, pasimato neatitikimai ir klaidos, tačiau kaip veiksmo filmui tai yra atleistina, visgi žiūrovams pateikiama vos ne fantastinio pobūdžio juosta.

Aktorių kolektyvinis darbas

Vienas iš didžiausių abejų artimų sau filmų skirtumų, jog čia aktorių kolektyvas žymiai solidesnis. Channingas Tatumas atliko patį brutaliausią savo karjeros vaidmenį. Netgi buvo malonu stebėti jį kruviną ir murziną, gal pagaliau sugebės atsikratyti saldaus vyruko įvaizdžio.

Kitas atvejis sunkesnis. Po „Ištrūkusio Džango“ žiūrėti į Jamie Foxxą labai sunku. Netgi galima pajuokauti pasakius, jog vergas tapo prezidentu. Aktorius palieka nelabai didelį įspūdį, kartais atrodo, jog jis čia nereikalingas.

Smagu matyti didžiuosiuose ekranuose kino legendą, Jamesą Woodsą. Susenęs, tačiau visgi toks pats brutalus. Maggie Gyllenhaal – kaip baldas, lyg jai irgi nebūtu čia vietos. Neįdomus ir silpnas personažas, o ir vaidyba ne iš geriausių. Šviesiasia filmo akimirka – talentingasis australas Jasonas Clarke‘as. Tinka jam vaidinti blogiečius.

Filme sutikti galima ir Richardą Jenkinsą, Jimmį Simpsoną Mattą Craveną ir kitus žinomus veidus, tačiau ir jie nepalieka po savęs kažko įsimintino ir pozityvaus. Visgi per daug žvaigždžių kaip vienam filmui, kuriame jų potencialas tiesiog slopinamas.

Verdiktas

„Baltųjų rūmų šturmas“ – tai vienas prastesnių Rolando Emmericho karjeros darbų, kuris savo efektingumu stipriai nusileidžia „Olimpo apgulčiai“, pasirodžiusiam keliais mėnesiais ankščiau. Nuobodaus, tačiau kokybiško veiksmo, iš ekrano nesibaigiančio sklisti  patriotizmo, gražių fonų kupina juosta tampa dar vienu metų nusivylimu.