„Kerštas vardan sūnaus“

Britų kino naujokas, režisierius ir scenaristas Eranas Creevy‘is, užrekomendavo save 2008 metais su debiutiniu savo karjeroje filmu, kriminaliniu trileriu „Apsukruolis“. Po neblogo debiuto kino kūrėją pastebėjo pats Ridley‘is Scottas, kurio iniciatyvos dėka jaunas režisierius gavo progą išbandyti save dar viename perspektyviame projekte, o tuo tarpu legendinis kino kūrėjas tapo šio kino filmo globėju, vykdančiu prodiuserio pareigas.

Kino kūrėjų duetas pristato intelektualų ir nekasdienišką, pilną įtampos trilerį, kurį bus ne taip lengva iš karto perprasti. Žiūrovai kviečiami pamatyti dvejų užsispyrusių žmonių kovą su visa teisėsaugos sistema, susipažinti su nusikaltėlių gaujomis ir pažvelgti iš arčiau į tamsiąją naktinio Londono pusę.

Apie ką mes čia…

Buvęs nusikaltėlis, profesionalus plėšikas Džeikobas daugelį metų meistriškai slapstosi nuo teisėsaugos neišduodamas savo slaptavietės, tačiau kilus pavojui jo sūnaus gyvybei, jis neturi kitos išeities, kaip ryžtis kelionei į Londoną ir viską išsiaiškinti. Vyrui kelią pastoja jaunas detektyvas Maksas, tačiau greitu metu pareigūnas suvokia, jog tikras pavojus sklinda ne nuo Džeikobo, o nuo dar didesnio priešo.

Kūrinio vidus

Nelabai dažnai kino ekranuose galima pamatyti tikrai vertą dėmesio britų kriminalinį trilerį, tačiau kartas nuo karto būna išimčių, o čia viena iš jų. Filmas neneša savyje kažko naujo ar išskirtinio trilerio žanre, tačiau jo pastatymas ir būtent režisieriaus darbas padaro nenuobodžią pramogą visiems šio žanro mylėtojams.

Siužetinės linijos prasme filmas žiūrisi gana keistai, bet tai vyksta tik iki vidurio, vėliau viskas tampa aiškiau, nesimato vien tik chaotiškai išbarstytų scenų. Gaila, jog tokį pasirinkimą padarė filmo režisierius, visgi filmo istoriją buvo galima pateikti žymiai supaprastintu būdu, nes pernelyg viskas greitai kaitaliojasi, nėra vientisumo. Pats scenarijus irgi nėra kažkuo ypatingas, tačiau nenuobodžiai susižiūri, netgi yra tam tikra intriga bei reikia pasukti šiek tiek galvą, kol perprantama režisieriaus idėja.

Istorijas apie mylinčius tėvus mes jau matėme šimtus kartų, tačiau šiame filme žavi tai, jog parodoma kitokia meilė. Nusikaltėlis, kuriam kaip ir nerūpi kitų žmonių gyvenimai, jaučia pareigą atkeršyti už savo vaiko skausmą. Žmogus slėpėsi daugelį metų, tačiau išeina į viešumą, nes tai – jo vaikas, jo dalis. Čia stipriausias viso filmo momentas, parodantis, jog tėvas gali būti geresnis nei motina, jog tėvas irgi jaučia didelę meilę savo atžalai. Panašų vaizdą galima prisiminti filme „Niujorko šešėlyje“.

Filmo metu vystomi dviejų personažų charakteriai. Peržiūros metu simpatijos krenta tai vienam, tai kitam veikėjui, tačiau kaip nekeista, jau besibaigiant visam šio filmo veiksmui didesnį potraukį galima pajausti buvusiam nusikaltėliui nei teisėsaugos darbuotojui. Žinoma, daugelyje filmų blogiečiai pateikiami charizmatiškiau, efektingiau, bet čia jau kalbama apie psichologinį portretą. Tiek vienas, tiek kitas personažas turi įdomių savybių, yra skirtingi, tačiau juos visgi sieja bendras tikslas – kova su neteisybe.

Korupcija, parodoma filme kaip viena iš pagrindinių šios juostos temų, nors ir gana blankiai išaiškina pagrindinių antagonistų tikslą, tačiau čia bent jau nėra papildomų banalybių ir išgalvotų protą temdinančių sąmokslų, kaip tas būna daugelyje holivudinių filmų. Džiugina dar ir tas faktas, jog jaučiamas britiškumas.

Veiksmo scenos ir jų stilistika atrodo gana efektingai, galima teigti, jog čia vienas didesnių filmo pliusų. Atmosfera irgi įtraukia į veiksmo epicentrą, kas irgi prideda filmui svorio. Bendras vaizdas malonus, nors, kaip jau buvo minėta, tai nėra vienas iš tų filmų, kuris ateityje paliks po savęs kažką, tačiau sprendžiant iš to, kas pasirodo kino rinkoje, tai be abejo vienas geresnių trilerių.

Techninė juostos pusė

Stilistiškai filmas labai gražus, ypač naktinio Londono fonas, gatvių blizgesys. Atitinkamai sukuriama gera kriminalinio pobūdžio atmosfera. Garso takelis gana neblogas, kai kurios scenos perteikiamos dinamiškai, ypač kalbant apie veiksmo akimirkas, tačiau daugelyje scenų nesijaučia išskirtinumo, kuris leistų filmui pakilti į šiek tiek aukštesnį lygį. Prisiminkime filmą „Haną“ ir tobulą The Chemical Brothers darbą, kuris filmui suteikė didžiausio grožio.

Operatoriaus darbas puikus, ypač nuostabiai parodomos gatvės, veiksmo scenų detalumas, adrenalinas irgi pasijaučia, nors žinoma tai trunka vos kelias akimirkas.

Filmo montažas prastas. Istorija papasakota chaotiškai, tačiau tas atsitiko būtent dėl nelabai kruopščiai apgalvoto režisieriaus ėjimo pateikti filmo pradžioje labai painų ir sunkiai įsivažiuojantį pasakojimą. Žinoma, tokie niuansai šiek tiek numalšina filmo potraukį, kuris tik vizualiniame plane padaro neblogą įspūdį.

Aktorių kolektyvinis darbas

Juostoje dominuoja du puikūs britų aktoriai, kurie, atvirai kalbant, padarė didžiausią darbą. Jamesas McAvoy‘us gana tipiniame šio žanro vaidmenyje, tačiau jo akių blizgesys ir didžiulės pastangos padaro įsimintiną juostos veikėją.

Kitas labai vėlai atsiskleidęs, tačiau nuostabių pasirodymų kine savininkas, aktorius Markas Strongas vėl įkūnija blogietį – jam tas velniškai tinka. Užtemdydamas visus kitus filmo personažus, Markas tiesiog švyti, jam sunku išsėdėti vienoje vietoje, jis nors ištrūkti į laisvę, todėl matome nuostabią aktoriaus vaidybą, kuri padaro didelę reikšmę šiam projektui.

Verdiktas

„Sveiki atvykę į spąstus“ – tai neblogai susuktas, tačiau neišskirtinis britų kriminalinis trileris. Juosta, turintį neblogą potencialą, puikius aktorius ir nenuobodžią idėją, bet dėl labai blankaus įgyvendinimo ji pasimeta tarp kitų panašaus žanro projektų.