Prieš vidurnaktį

“Gyvenimas tęsiasi…“ 

Besitęsiantis aštuoniolika metų, režisieriaus Richardo Linklatero pasakojimas, pagaliau pamato šviesą tunelio gale. Autorinio kino kūrėjas galintis pasigirti tokiais filmais kaip „Aš ir Orsonas Velsas“ ar „Bernis“, padovanojo pasauliui dar ir 1995 metais paprastą bet subtilią dramą „Prieš saulėtekį“, lygiai po devynerių metų pertraukos, sugrįžo prie šios neįtikėtinos istorijos pratęsimo, kuri buvo žymiai brandesnė ir atviresnė. Juosta nenusileido savo pirmtakui, tačiau filmui pasibaigus gana intriguojančiu momentu iškilo daugybė klausimų, ir dabar, po devynerių metų laukimo atėjo tiesos akimirką kurios laukė visi šios istorijos gerbėjai.

Režisierius šį kartą žiūrovams leis dar arčiaus žvilgtelti į žmonių gyvenimo akimirkas, dialogais perteiks visą santuokinio gyvenimo idilę, atsakys į svarbius gyvenimiškus klausimus ir sukurs tikrąją romantikos ištroškusiems žmonėms šventę, kuri vainikuos beveik dvidešimt metų besitęsiančią istoriją.

Apie ką mes čia…

Kelionė traukiniu ir atsitiktinis susitikimas, apvertęs dvejų jaunų žmonių gyvenimus, priminė apie save lygiai po devynerių metų, kai įsimylėjėliai vėl atrado vienas kitą. Nuo to laiko jie kartu. Šeimyninio gyvenimo idilė, vaikai, rūpesčiai – lyg ir viskas yra gerai, tačiau Džesis ir Selina pajaučia tam tikrą rutiną, todėl kelionės į Graikiją metu jie vėl pabandys atrasti vienas kitą, lygiai taip pat, kaip tas nutiko viename traukinio vagone prieš aštuoniolika metų. 

Kūrinio vidus 

Ilgai lauktas istorijos finiškas nedavė ramybės net devynerius metus, nes į klausimus dėl Džesio ir Selinos meilės nebuvo atsakyta. Intriguojantis 2004 metų finalas leido žiūrovams patiems nuspręsti, kaip toliau galėtu vystytis įsimylėjėlių istorija, tačiau dabar kūrėjai patys atsako į visus klausimus, kas yra sudaro puikų trilogijos pamatą. Kelio pradžia, vidurys ir finalas – tokia šios aštuoniolika metų besitęsiančios romantikos struktūra.

Pirmame filme sutinkame labai jaunus herojus, jie yra kuklūs, laisvai bendraujantys tačiau ne pernelyg atviromis temomis, šiek tiek susikaustę. Vėlesnis susitikimas nulėmęs jų tolimesnę ateitį davė žymiai atviresnį kontekstą. Personažai tai jau suaugę žmonės, kažką pasiekę šiame gyvenime, tačiau tarp jų irgi atsiranda tam tikras barjeras, kurtis laikui bėgant yra sugriaunamas, kas ir leidžia atsiduoti į aistros sūkurį, kuris nunešą į šeimos susikūrimą.

Juostoje yra rodoma tipinė viduriniosios klasės šeima, žinoma, apsiskaičiusi ir intelektuali, tačiau kamuojama rutinos. Tokie pirmieji signalai simbolizuoja šeimos subyrėjimą, ką ir puikiausiu būdu pabrėžia kino kūrėjas. Filmas labai skiriasi nuo savo pirmtakų, čia jau subrendusių žmonių mintys yra pateikiamos, jų gyvenimo filosofiją ir požiūris į tam tikrus dalykus jau ne per rožinius akinius matomas, o priimama viskas už žiauriąją realybę. Žinoma, viskas sunkiau susižiūri, nėra to lengvumo, tačiau dėl ir turime būti dėkingi režisieriui, jog trečia sykį jis nerodė panašaus vaizdo.

Prasmingi ir tikrai verti ilgų apmastymų pokalbiai apie viską. Filme girdina netgi tam tikra aliuzija ir pašaipa Michailui Gorbačiovui ar buvusiam Lenkijos prezidentui Lechui Walensui. Vulgaresni ir žymiai seksualesnis dialogai apie intymius dalykus, žmogaus seksualumą, šeimyninio gyvenimo lovos reikalus. Parodoma visiška tiesa, ir svarbiausia – tikrasis, o ne išgalvotas gyvenimas, jokių pagražinimų, tik realybė.

Humoras saikus, daug šmaikščių scenų, nors ir apie antrą galą, vien ko verta pokalbio scena prie pietų stalo, kai kiekvienas iš žmonių išsako savo požiūrius į įvairiausius gyvenimiškus aspektus, bet jo nėra per daug, viskas savo vietoje, neperžengiama amoralumo riba, kas ir sveikintina.

Personažai labai nuostabiai pateikti. Jų transformacija nuo kiekvieno filmo prie kito vis labiau išryškinama. Puiki pašaipa idealistams, kurie galvoja, jog gyvenimas gali būti rožėmis klotas. Su laiku keičiasi žmonių vertybės, ypač jeigu kalbėti apie neištikimybę. Kas prisimena kokia buvo Selina anksčiau, tai bus šoke, nes ji pavirto į tikrąją furiją. Džesis tuo tarpu išliko tokiu pačiu knygų rašytojų ir svajotojų, tačiau netgi jam yra sunku. Idealaus gyvenimo pasekmės, kai pradedi gyventi santuokoje su mylimu žmogumi, viskas dužta ir prasideda viena ilga nuobodi kasdienybė.

Galima pastebėti dar scenų subtilumą ir gilumą, retai kada filmuose yra taip tobulai pateikiamos dialogų akimirkos, o čia jų buvo net kelios, tačiau išryškinti reikėtu vieną – viešbučio kambario akimirkas. Tiesiog genialu ir meistriškai įgyvendintas santykių aiškinimosi scena. Tiek daug ironijos, skausmo, pykčio, nusivylimo viename. Kvapą gniaužantis veikėjų spektaklis, jog laikui bėgant galima pasirinkti į kurią pusę stoti.

Kaip ir ankstesniuose dalyse, išryškinamas miesto grožis. Pasivaikščiojimai po senamiestį, vyno gėrimas belaukiant saulėlydžio, pastatų detalumas – tai vienos iš daugelio filmo detalių papildančių estetiškai bendrą juostos vaizdą.

Filmas neša savyje neišpasakotą gėrį, o kartu po peržiūros galiam drąsiai pasakyti, jog tai ne tik geriausia visos trilogijos dalis, tačiau tai – viena geriausių visų laikų trilogijų, nekalbant jau apie romantikos žanrą, kuriame šis darbas užimtu labai garbingą vietą. Sunku atsisveikinti su mylimais veikėjais, tačiau gal ateityje, gal po devynerių metų vėl išvysime šios meilės istorijos pratęsimą, o gal po tokios keistai nuteikiančios pabaigos  mes patys turėtume vėl sugalvoti savo finalą, gi taip ir norėjo režisierius, jog kiekvienas surastu savo atsakymą į klausimą pateikiama paskutiniuose juostos sekundese.

Techninė juostos pusė

Subtili ir gracinga techninė pusė nukelia į romantikos glėbį. Išties, nuostabus vaizdai, kuriuos matome operatoriaus darbo dėka, švelnus muzikiniai kuriniai, tobulas montažas ir puikus fonas – tai sudaro neužmirštamą filmo atmosferą, kuri veržiasi tiesiai į žiūrovo širdį glostydama ją.

Aktorių kolektyvinis darbas

Neatsiejamas trilogijos duetas, Ethanas Hawke‘as ir Juliet Delpy vėl bendromis pastangomis sukuria tikrą stebuklą. Vaidybos planas pasikelia, šioje juostoje jie abu padaro labai didžiulį darbą. Ilgos scenos, kur vien dominuoja dialogai parodo, kokio didžio talento yra šie žmonės, tačiau gaila, jog jie neišnaudoja viso savo potencialo, nes paskutiniu metu abu pasirodo gana dviprasmiškuose projektuose, ypač Ethanas.

Kiti filmo dalyviai, pasirodo labai trumpam, todėl neaptariant jų vaidybinius sugebėjimus galima teigti, jog kaip ir ankščiau, tai visi antraplaniai herojai pasilieka dvejų pagrindinių aktorių šou šešėlyje, kuriems tiesiog neįmanoma prilygti.

Verdiktas

„Prieš vidurnaktį‘ – tai vienas tobuliausių kada nors sukurtų romantinių filmų bei nuostabus genialios trilogijos apie žmonių santykius finalas. Atviresnis, vulgaresnis ir seksualesnis darbas, tačiau toks pat subtilus kaip ir jo genialūs pirmtakai.