„Tarp gyvenimo ir iliuzijos“
Filmo prologas prasideda esmine ir labai svarbia scena, kurioje viena mergaitė moko kitą bučiuotis. Tam tikru momentu mokymas tampa kalbos žaidimu, kuris savo ruožtu baigiasi agresija. Tai buvo greitas herojės charakterio pristatymas. Toks prologas mums sako, kad filmo centre bus pusiausvyra tarp žaidimo ir gyvenimo, fikcijos ir realybės, mirties ir gyvybės. Būtent šis aspektas yra dėmesys graikų kinematografijos objektui. Kitas esminis šios juostos bruožas yra melancholiškas aplinkos vaizdavimas – tai sulėtina filmą, bet kartu prideda svorio.
Režisierė Tsangari neskuba nuspręsti, kuris siužeto pristatymo metodas yra reikalingas ištirti herojės matomų simbolių svarbą. Filmas turi puikų stilių, bei nenuspėjamą siužetą. Žiūrovas negali atspėti, kas bus kitame epizode ir koks modelis bus pateiktas. Liūdnai ar linksmai, romantiškai ar natūralistiškai, tyliai ar garsiai ir skaisčiai. Tuo pačiu ritmu pasakojimas trunka ilgiau. Režisierė suteikia galimybę stebėti visur simbolius, net jei jie miega. Natūra yra labai svarbus šios juostos aspektas. Tsangari plėtoja veiksmų nuotraukas kaip pagrindinio veikėjo stebėseną ir psichologinį portretą.
Aktoriais visiškai atitiko savo personažus. Marina, kurią įkūnijo Ariadne Labed, turi būti tiksli bei privalo praeiti sudėtingą ir painų kelią bei pažinti savo dviejų pagrindinių jėgų egzistavimą – gyvybę ir mirtį. Ligoninėje guli jos tėvas, kuriam konstatavo mirtiną diagnozę. Kitame miesto gale laukia meilužis bei gyvenimas pirmiausia. Dilema, kurią nebus taip paprasta išspręsti. Aktorė suvaidino puikiai, už ką gavo geriausios aktorės apdovanojimą Venecijos Kino Festivalyje.
Šią juosta pasižiūrėjus kils daug minčių, todėl geriausiai ją apibūdinti galima bus prisiminus Heraklitą iš Efezo idėjų bei kartu suvokti, kodėl herojė sunaikino urną su tėvo pelenais įmetusi ją į mėlyną banguotą jūrą. Pamatysime amžinojo gyvenimo dvilypumą. Jos nepakeliamas nusivylimo jausmas viso filmo eigoje ir sūrios ašaros, riedančios Marinos skruostu, privers pagalvoti apie gyvenimo neteisingumą. Kas pasikeitė pasaulyje, kai pelenai dingo jūroje? Kas pasikeitė Marinoje, kai urna liko tuščia? Į šiuos klausimus turėsime atsakyti patys, nes būtent jie ir yra skirti mums nuo režisierės.
Mes visi gyvename ir mirštame. Mes visi esame gyvi ir mirę.
Komentarai
Turiu prašymą- jei galite nerašyti- nerašykite. Negaliu apsispręsti ar tai nevykęs google vertėjo darbas, ar tai tiesiog eilinio beraščio pamąstymai.
Jei man patarsite neskaityti, jei nepatinka, tai užbėgsiu įvykiams už akių ir informuoju, jog net laiko gaišti neverta skaitant atmestinai parengtus darbus.
Idėja buvo graži, bet ne vien jos pakanka 🙂
Kai sia juosta pasiziuresite suprasite, apie ka mes cia rasome. 🙂 Ji yra kitokia, kaip dauguma graikisku filosofiniu dramu. Paprastais zodziais bei sakiniais nuodeme butu aprasyti si darba. Jis yra kitoks, todel ir mes pasidalinome savo nuomone visai kitaip.
Tai kad esmė ne sakinių paprastume, o nemokėjime jų parašyti. Siūlau imti ir blaivia, o ne aprūkyta galva perskaityti visą šitą žodžių kratinį – skaitant antrą sakinį pamiršti apie ką buvo kalbėta pirmame, o priėjus trečią skaityti toliau nebesinori, nes kai kurie sakiniai net nesiriša tarpusavyje. Nereikia dangstytis, kad toks yra jūsų stilius – čia greičiau stiliaus nebuvimas ir nenorėjimas pateikti skaitytojams gerai paruoštą produktą.
Galų gale, jeigu filmas jau toks filosofinis, tai nereiškia, jog ir rašyti reikia filosofiškai. Būkime paprastesni, juk genialumas lypi paprastume, o minčių kratinį sukurpti mokame visi 🙂
Kas Jums nepatinka, čia viskas gerai ir puikiai aprašyta, negi rašys visąlaik vien žodžiais „įdomus“, „geras“, „fainas“.. O kad nesuprantate sakinių, tai Jūsų problema 🙂