Šeimyniniai filmai jau tampa tuo žanru, kuris kino teatrus pasiekia vis rečiau ir rečiau. To priežasčių toli ieškoti nereikia. Paprastas šeimynines dramas, kuriose karaliauja vaikai iš kino teatrų galiausiai išstūmė komiksiniai filmai ir anomacija, iš esmės pakeitę supratimą apie filmą šeimai. Dabar visiškai šeimai skirtos juostos dažniausiai būna TV filmai arba keliauja tiesiai į DVD. Todėl labai keista ir savotiškai malonu išvysti tokį dinozaurą, galiausiai vėl įsibraunantį į mūsų kino sales. Jau visai netrukus į Lietuvos kinus atkeliaus šilta pusiau muzikinė istorija „Annie“.
Turinys
Enė yra jauna ir gyvenimu patenkinta globotinė, pati išmokusi išlikti Niujroko gatvėse. Dar būdama labai maža ji buvo palikta tėvų italų restorane, į kurį mergaitė sugrįžta kiekvieną penktadienį ir vis tikisi išvysti savo tikruosius gimdytojus, ateinančius jos susigrąžinti. Tačiau iki tol jai reikia gyventi su gyvenimo nustekenta ir buvusia populiaria globėja panele Hanigan, kuri terorizuoja ne tik Enę, bet ir kitas su ja gyvenančias mergaites. Bet viskas pasikeičia, kai į Niujorko mero postą kandidatuojantis Vilas Staksas netikėtai išgelbsti mergaitę nuo atvažiuojančio automobilio. Jam buvo patarta bent rinkimų laikotarpiui trumpam priglausti mergaitę, kad rinkėjai palankiau žvelgtų į jo kandidatūrą. Ir šis žingsnis pakeičia ne vien Enės, bet ir visų kitų gyvenimus.
Akivaizdu, kad naujausias režisieriaus Willo Glucko darbas buvo labai orientuotas į galimą Oskarą. Parinkta jautri, tarp globėjų keliaujanti ir tėvų neturinti mergaitė, o visa juosta įvilkta į muzikinį pavidalą. Kas antra scena filme yra dainuojamoji ir tai savotiškai pasiteisina. „Draugiško sekso“ ir „Lengvabūdės pirmūnės“ režisierius šįkart neparodo visiškai nieko naujo, o tik tą pačią, jau 30 metų iš vieno filmo į kitą keliaujančią istoriją, kuri yra visiškai neįdomi. Nesakau, kad ji nėra graži. Taip, režisierius pasistengė, kad net didžiausi skeptikai filmo eigoje atsileistų ir liktų laimingi, tačiau originalumo stoka vis tiek nusmukdo visą juostos kokybę.
Scenarijus, deja, yra visiškai klišinis. Jei matėte bent jau filmą su Dwayne‘u Johnsonu „Planas tėčiui“, kai pas sėkmingai sportuojantį profesionalią amerikietiško futbolo žvaigždę apsigyvena jo duktė, tai „Enės“ istorija yra lyg iš akies lupta anoji. Po pirmų 7 minučių jau galima nuspėti eigą, o po 15 – kaip baigsis visas filmas.
Nepaisant originalumo stokos pati istorija yra sukuriama visai smagiai, todėl nuobodu neturėtų būti. Ypatingai, jei jums patinka filmai, kuriuose dainuojama nuo pradžios iki galo. Filmas net pats pasišaipo iš savęs, kai viena veikėjo pasako „Nežinau kodėl, bet visiems patinka tiesiog spontaniškai prapliupti dainomis apie tai, ką darai“.
Siužetinė linija yra tokia paprasta, kad ją sumauti galėtų tik visiškas genijus. Viskas vyksta labai nuosekliai, nepaliekama net pačios mažiausios paslapties, apie kurią būtų galima pagalvoti. Bent šiek tiek besigaudantis kino mėgėjas supras, kad taip akivaizdžiai buvo bandoma pritempti prie prestižinių JAV kino meno ir mokslo akademijos apdovanojimų ir filmo kūrėjams beveik pavyko. Šis filmas buvo nominuotas dviem Auksiniams gaubliams. Kaip absoliučiai šabloniniam filmui tai yra daug.
Filmo veikėjai yra paprasti kaip keli centai, visiškai nekomplikuoti, o net jei ir bandoma išspausti kokią suktesnę problemišką vieno ar kito veikėjo gyvenimo istorija, tai tiesiog nejaudina. Pagrindinė veikėja Enė savo istorija atskleidžia per 5 minutes, todėl iškart tampa nebeįdomi. Vilo Stakso veikėjas yra taip pat aiškus. Lygiai taip pat greit atskleidžiamas ir panelės Hanigan portretas. Vienintelė šiek tiek paslapties šiame filme išlaiko Vilo padėjėja Greisė, kuri ir tampa pačiu įdomiausiu filmo personažu.
Techninė pusė
Stipriausia šio filmo pusė garso takelis ir visos muzikinės kompozicijos. Muzika parinkta teisingai ir labai atitinka filmo atmosferą. Taip pat ir autoriniai kūriniai skamba gerai. Nenuostabu, kad būtent teminė filmo daina „Opportunity“ buvo nominuota Auksiniam gaubliui. Tikrai gražūs muzikiniai intarpai, kurie leidžia atsipalaiduoti ir nepalieka jokio pykčio po filmo peržiūros. Iš esmės, tai tik nepriekaištingai sudėliotos dainos ir išgelbsti visą šį filmą.
Operatoriaus darbas yra labai vidutiniškas. Vos keliose scenose buvo galima išvysti kažką labiau išsiskiriančio, bet žiūrint bendrai – viskas nufilmuota pagal nusistovėjusį šabloną, perleidžiamą iš vienų rankų į kitas, iš vienos juostos į kitą.
Vaizdo montažas keliose vietose sušlubavo ir tai ryškiai matėsi. Buvo galima įžvelgti tarp scenų pasikeičiančias daiktų pozicijas, o perėjimai iš kelių scenų į kitas atrodė padarytos kiek grubokai. Tuo tarpu garso montažas buvo atliktas visai gerai.
Aktoriai
Pagrindinį jaunosios Enės vaidmenį atlikusi Quvenzhane Wallis savo rolę atliko tikrai gerai. Dažniausiai vaikai filmuose sugeba suerzinti, tačiau ši mergaitė sugebėjo perlipti tą nemalonų barjerą ir po gerų dvidešimties minučių jau atrodė kaip gerai į savo vaidmenį įsijautusi aktorė. Stebuklo tikrai neparodė, jos suvaidinta veikėja buvo tiesiog eilinė tokio tipo filmų veikėja, tačiau Auksinio gaublio nominacija sako savo.
Nors ir buvo malonu stebėti filme antrą pagrindinį veikėją vaidinantį Jamie Foxxą, jis suvaidino gana silpnai. Tiksliau, jo pateiktas veikėjas buvo visiškai neįdomus, o aktorius niekaip nesugebėjo sudominti žiūrovo ir sukelti per daug emocijų.
Geriausiai filme pasirodė britų aktorė Rose Byrne. Jos veikėja Greisė buvo šiek tiek komplikuota asmenybė, kuriai Enė tampa geriausia drauge, kad ir kokia jauna bebūtų. Buvo malonu stebėti ją vaidinančią. To nebūtų galima pasakyti apie Cameron Diaz, kuri šioje juostoje buvo bjauri globėja, išgyvenanti iš valstybės mokamų pašalpų. Gana prastas pasirodymas, erzinęs prakštikai visą laiką.
Kiti antraplaniai aktoriai tikrai nesužibėjo, o tiesiog užpildė laisvą eterį.
Verdiktas
„Annie“ yra absoliučiai šabloninis ir vienkartinis šeimyninis filmas, kuris gal ir sugeba užburti gražia muzika ir dainomis, tačiau visiškai nusmukdo dėl savo tipinės ir visiškai neoriginalios istorijos. Nuvalkiotas scenarijus, klišinės situacijos ir labai vidutiniška aktorių vaidyba kiek liūdina filmo metu. Nors po peržiūros ir nesijauti nelaimingas, tačiau tokio tipo filmai geriausiai žiūrisi ne kino salėje, o per televiziją savaitgalio rytais.
