360 laipsnių: meilės ir nuodėmių ratu

360

360 laipsnių: meilės ir nuodėmių ratu

360

„Neištikimybės  istorija“

Brazilų kilmės režisierius Fernandas Meirellesas, 2002 metais pastatęs vieną unikaliausių bei realaus žiaurumo perpildytą kriminalinę dramą „Dievo miestas“, už kurią buvo nominuotas Oskaro statulėlei, bei ne ką prastesnę istoriją apie amžiną meilę 2005 metais pasirodžiusioje juostoje „Ištikimas sodininkas“, toliau imasi tirti žmogaus prigimties psichologinius aspektus. Naujausiame filme pasitelkęs į pagalbą ryškiausias tarptautines kino žvaigždes, pietų Amerikos filmų kūrėjas pristato vieną iš daugelio interpretacijų metaforai  „Lazda turi du galus“ temoje apie žmonių neištikimybes minimalaus kino almanacho stiliumi, kuris taip dažnai yra vartojamas šiuolaikiniuose filmuose, todėl filmo eigos metu kelios istorijos galų galiausiai kaip dėlionė susijungia į vieną ryškų paveikslą, kuris ir atsakys į daugelį kamuojančius klausimus apie šeimyninio gyvenimo idilę.

Jauna mergina Mirka, norėdama praturtėti bei išsikraustyti iš jos gimtosios Slovakijos, bando save prostitutės Biankos vaidmenyje. Pažadai iš sutenerio apie daugelį turtingiausių klientų, kurie negaili arbatpinigių darbščioms merginoms, visiškai pakeičia merginos požiūrį į ją supantį gyvenimą. Nuėjusi pas pirmąjį klientą, verslininką Maiklą, bet pralaukusi nemažai laiko ji taip jo ir nesulaukia, tačiau būtent jos pasirodymas restorane padeda svarbų žingsnį tolimesniam vyro gyvenimui. Neištikimybės kamuojamas vyras, turintis nuostabią šeimą, yra šantažuojamas, na, o jo žmona irgi ne šventa, nes už jo pečių taipogi suka romaną su norinčiu išgarsėti jaunu fotografu, turinčiu merginą. Gyvenimas pas kiekvieną iš jų eina ratu, nes viena neištikimybė pratęsia kelią kitai, o kita dar vienai, todėl šiems nelaimingiems ir gyvenimo laimės neturintiems žmonėms teks nuo pat pradžių statyti naujojo gyvenimo pamatus bei galbūt susigrąžinti prarastą džiaugsmą.

Po tokių stulbinančių juostų kaip „Dievo miestas“ bei „Ištikimas sodininkas“ tikėtis iš režisieriaus Fernando Meirelleso galima buvo daug, ypač žiūrint į tokį galingą surinktų aktorių kolektyvą, bet visumoje žiūrovas gauna mažiau nei vidutinį produktą, kuris negali pasigirti nei viena gerai pateikta istorija, atsižvelgiant į tai, jog tai savo ruoštu visų pirma yra almanacho stiliumi sukurta juosta. Septynios istorijos, kiekviena iš jų kruopščiau pateikus būtų maloni ne tik peržiūrai, bet ir turėtų stiprią potekstę, o dabar gaunasi užburtas neištikimų bei gyvenimo džiaugsmo atsisakiusių žmonių pilki portretai. Turime dvi neištikimybės kamuojamas poras, buvusį nusikaltėlį, viltį praradusį tėvą, dvi seses, iš kurių viena dirba prostitute, drovų dantistą bei rusų mafijai priklausantį pasiuntinuką. Scenaristo dėka yra visiškai nesikoncentruojama ties viena pasirinkta tema, kuri pagal viską turėjo būti neištikimybė ir tuo labiau užburtas likimo ratas, tačiau vis daugiau bereikalingų istorijų pridėjus į bendrą filmo foną gaunamas neskoningas, tuščias, beribis filmas lygus kokteiliui, kuriame sumaišyta per daug ingredientų, o išplakus jį galų galiausiai gaunasi viduriavimas. Atrinkus istorijas galima, žinoma, pamatyti moters grožio jėgą, moters negailestingumą, pašaipą vyriškai giminei. Religijos tematika, musulmonų tikėjimo stiprybė prieš meilės jausmą iš dalies sudomina, nes pateikimas gan subtilus, o tai vienas iš nedaugelio šios nykios juostos pliusų. Didžiausias įspūdis visgi yra vienas – realistiškumas kiekvienoje scenoje. Kelionė po Europą ir apsilankymas Slovakijoje, Prancūzijoje, Londone ir, kas maloniausia, jog kiekvienas personažas kalba savo gimtąją kalba, o kartu ir aktoriai tos pačios šalies parinkti. Nebuvo filme to, kad rusus vaidintų amerikiečiai, kurie bandytų kalbėti su rusišku akcentu angliškai, ką mes sutinkame daugelyje filmų ir kas yra liūdniausia. Metafora, jog lazda turi du galus, išnaudota puikiai, nes juosta prasideda beveik identiška scena, kuri ir užbaigia ją, bet visgi išlaikyti per visą filmą intrigos, idėjos nebuvo lemta, o bėgiojimas aplinkui tik labiau sudrasko pagrindinę mintį.

Garso takelis gražus, atspindėjo kiekvieno personažo ir kilmę, ir jo charakterį, tačiau kartu ir juokingų scenų pateikta, nes po Paryžių mašina važiuojantis rusas ir fone pasirodantis Eifelio bokštas gan žaisminga atrodo, kai užgroja jo gimtosios šalies daina. Prisideda ir operatorius, kuris šiltai pristato miestus, gan įmantriai parodydamas gatveles bei panoramas. Sukurta tikrojo europietiško filmo atmosfera, kas yra žavu, jeigu nekreipsime dėmesio į visas nemalonias klaidas.

Daugybė puikiausių aktorių, tačiau net ir jie nesugebėjo ištempti filmo. Jude Law, Rachel Weisz bei Anthony Hopkinsas, kurie turėjo groti pirmuoju smuiku visame filme, pasirodo vos tik akimirkai, kas yra liūdniausia, bet visgi filmą tempia kiti puikūs aktoriai. Labiausiai krenta į akį vienas iš kol kas deramai neįvertinų Holivudo aktorių Benas Fosteris, puikiausiai suvaidinęs prievartautoją Tailerį, bei rusijos kinematografijos pažiba, abiejų „Bumerio“ dalių žvaigždė Vladimiras Vdovichenkovas. Vyriškai, be jokių kompromisų, solidžiai pasirodę vyrukai. Juostoje trumpai, bet žavingai pasirodo ir Prancūzijos A klasės vaidybos meistras Jamelis Debbouze‘is. Gaila, jog tiek daug aktorių, ir kiekvienas iš jų nesugebėjo savęs pilnai realizuoti.

„360 laipsnių: meilės ir nuodėmių ratu“ – tai neturinti pradžios, vidurio ir pabaigos juosta, kuria buvo bandyta pristatyti tą nelemtą neištikimybės jausmą, kuris savo žiauriais metodais naikina žmonių gyvenimus. Filosofuojant apie gyvenimo džiaugsmą, šeimos idilę, meilę nebuvo atsakyta nei į vieną šių temų klausimą, o baigiantis šiam ryškiausių žvaigždžių pasirodymui viskas pasidaro tiesiog dar painiau, nei buvo filmo pradžioje.

4.3
Recenzijos autoriaus įvertinimas:
Scenarijus
2.0
Režisūra
5.0
Kinematografija
4.0
Garso takelis
6.0
Techninė pusė
3.0
Aktoriai
6.0
* - Techninėje pusėje vertiname: specialiuosius efektus, montažą, dekoracijas, garso montažą, 3D.

Rašyti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti * Žiūrėti komentavimo taisykles